Nuolat atsinaujinantys

Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai P. Gasiūno nuotr.

Norėdama lakoniškai suformuluoti Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto interpretacinio braižo charakteristiką, turbūt pirmiausia atkreipčiau dėmesį į skirtingais pradmenimis ir savybėmis grįstą junginį. Šis duetas imponuoja abiejų pianistų ansambline kokybe, darna, taip pat sugebėjimu nepažeisti vienas kito individualios mąstysenos erdvės.

Didžiulis šio ansamblio repertuaro pluoštas skirtas maršrutams po naujausios muzikos opusus, tačiau savo profesinio augimo mastą R. ir Z. Ibelhauptai ne mažiau įtikinamai atskleidžia rinktiniu klasikiniu repertuaru.

Kaip retas kuris mūsų ansamblis, R. ir Z. Ibelhauptų duetas geba prasmingai subalansuoti savo koncertinį tvarkaraštį ir repertuarą, kurių pirmas lemia aukšto profesinio pasirengimo lygį, o antras – kiekvienos naujos koncertinės programos reikšmingumą. Ir dar, šie pianistai sykiu plėtoja pavydėtiną artistinę poziciją: groja nuolat užsidegę, nelikdami nuošalyje net tos kūrybos, kuri gal dirbant jiems ir sukelia tam tikrų abejonių. Nepaisant 17 ansamblio gyvavimo metų, abu pianistai linkę vis atsinaujinti, savikritiškai analizuoti atliktus darbus, jų nesibodėti ir vėliau tobulinti.

Šioji įžanga gal labiau tiktų rašinio epilogui, tačiau pradėti būtent taip paskatino naujausios R. ir Z. Ibelhauptų koncertinės programos įspūdis, kuris patvirtino per ankstesnę patirtį susiformavusį interpretacinį šio fortepijoninio dueto vaizdinį.

Koncertas įvyko kovo 8 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Vakaro pradžioje skambėjusi M.K. Čiurlionio simfoninės poemos "Miške" transkripcija, kurios autorius – šviesios atminties Jonas Aleksa, subtiliai priminė neseniai praėjusį garbaus Maestro gimtadienį.

Šią transkripciją, tam pačiam duetui interpretuojant, jau teko išgirsti kiek anksčiau – praėjusių metų rugsėjo 16 d. Kompozitorių namuose vykusios konferencijos, skirtos Vytauto Bacevičiaus šimtmečio jubiliejui, metu. Tąsyk ir transkripcija, ir interpretacija atrodė kaip stokojančios simfoninei partitūrai atliepiančios plastikos, simfoniniam orkestrui adekvatesnio tembrinio pulsavimo, pagaliau – labiau argumentuoto fortepijoninio opuso matmens.

Tai, kad į savo koncertą R. ir Z. Ibelhauptai vėl įtraukė šią partitūrą, žadėjo mažų mažiausiai atidesnį požiūrį, o gal ir visai kitokią kūrinio traktuotę. Ir iš tiesų tai duetui pavyko.

Autentiškas poemos temų tekstas suskambo lyrinių ir psichologinių linijų pilnatve, tapybišku faktūros jautrumu. Pianistams, regis, palankiau šįkart atsivėrė ir struktūrinės proporcijos, muzikinių minčių plėtotės distancijos.

Klausytojui atsiriboti nuo orkestrinio pirmavaizdžio savaip padėjo preciziškas fortepijoninės dinamikos, tonuotų potėpių nėrinys, nė iš tolo neprisileidęs kieto, įsismarkavusio forte (beje, kartais jo gal ir per daug yra šio dueto interpretacijose, kita vertus – jį galima suvokti ir kaip ansamblio braižo elementą). Šią "Miške" interpretaciją laikyčiau reikšmingu R. ir Z. Ibelhauptų meistriškumo liudijimu.

Kitokio pobūdžio meistriškumas – techniškas instrumento valdymas, virtuoziškumas – šėlo XX a. vidurį ženklinančiose partitūrose: B. Britteno Introdukcijoje ir Rondo alla burlesca, op. 23, Nr. 1 bei B. Martinu "Trijuose čekų šokiuose". Šioje ritmine energija, intonacijų ir dermių žaisme, struktūrinėmis kombinacijomis ir faktūriniu verpetu alsuojančioje muzikoje duetui pavyko sužėrėti ne tik stebėtina interpretacine ištverme, bet ir išlavintos fantazijos srautu. Ypač B. Martinu kompozicijų tėkmė, suaižyta motorinių sudėtingo ritmo kaskadų, prašėsi individualaus pianistų balso ir – juo prabilo, atverdama ritmo ar intonacijų arabeskas spalvingais temperamento ir charakterių deriniais.

Visa antroji koncerto dalis buvo skirta M. Ravelio muzikai, lyg leitmotyvui, kuriam pianistai visada ištikimi. Šia proga prisiminčiau vieną senoką interviu (1998 m. kovas) su R. ir Z. Ibelhauptais, darytą jiems tapus Lietuvos nacionalinės premijos laureatais. Tąsyk, kalbėdami apie artimiausius kūrėjų pasaulius, jie prisipažino: "Iš tiesų be ko neapsietume – tai be M. Ravelio ir jo spalvų, kvapų, aromatų". Šio kompozitoriaus liniją tęsdami R. ir Z. Ibelhauptai turbūt neretai net "atestuoja" savo profesines galimybes, ypač gludindami muzikinės spalvos sampratą, elegantiško ir kultūringo garso erdvę, todėl jų M. Ravelio muzikos traktuotės visada patrauklios, žadančios kintančios kokybės, kūrybinių siekių patirtį.

Šįkart klausėmės Introdukcijos bei Allegro, Bolero ir Valso. Nepaisant iš tiesų efektingų kulminacijų, šį sykį žavėjo saiko, skonio pojūtis, leidęs pasiekti vidinį pasirinktųjų opusų vientisumą. Įtampos laukas sukurtas ne tiek pasitelkus išorinę muzikinę gestikuliaciją, kiek autentiškai suvokiant ir subtiliai perteikiant prasmes. Galima tik įsivaizduoti, kiek duetui teko pasitelkti amato dalykų, tačiau jie visiškai nenustelbė, o veikiau dar labiau kilstelėjo jų meninės vaizduotės polėkį.

Koncerto bisui – dar vienas klaviatūros palytėjimas. Skambėjo J. Brahmso Valsas – tarytum paniūniuotas, palinkėtas kiekvienam klausytojui asmeniškai.