"BMW" tarp kitų bienalių ir trienalių

Bernadetos Levulės ir Jappe Hein darbai P. Mazūro nuotr.

Nors pagal skaičių pavadinime ji buvo 8-oji, Baltijos tarptautinio meno trienalė, įvykusi Šiuolaikinio meno centre 2002 metais, iš tikrųjų tapo labai ambicingu startu siekiant Vilnių kartą per trejus metus padaryti pasauliniu šiuolaikinio meno traukos centru. Taip ir pavadinta, "Traukos centras", tų metų trienalė darė viską, kad pritrauktų visų pusių (šiapus bei anapus) dėmesį ir įrodytų, kad gali būti tokia pat didelė, brangi, kokybiška ir populiari, kaip ir kitos tarptautinės bienalės.

Pasirinktas labai paprastas, spalvingas ir atpažįstamas logotipas, pirmą kartą įgyvendinta tokia išsami informacinė ir reklaminė kampanija, gauta didžiulė Europos Komisijos programos "Kultūra 2000" parama, įrengta analogų neturinčio dydžio ekspozicija (dėl kurios suremontuoti trys senosios spaustuvės Maironio gatvėje aukštai), pasirinkti daugiausia stambių mastelių, vizualiai patrauklūs darbai, menininkų sąrašas pagardintas įžymybių ir egzotiškų kraštų atstovų pavardėmis, menininkams pasamdyti asistentai – Vilniaus dailės akademijos studentai, išleisti du katalogai, suorganizuota konferencija, daugybė ekskursijų vaikams, į atidarymą susirinko iki šiol rekordinis tarptautiškai žinomų kuratorių, prestižinių meno leidinių atstovų ir tiesiog "svarbių personų" kiekis. Ir taip galima tęsti toliau.

"Traukos centras" tikrai pavyko, nes ši trienalė buvo ne blogesnė už kitas užsienines ir tokia kaip kitos, o vietos kontekste – tikras įvykis. Tiesa ir tai, kad čia suveikė startinė sėkmė. Pirmas kartas yra pirmas kartas (net jei jis 8-asis). Tačiau jau ir tada pačių organizatorių klausta, ar tikrai reikia dar vienos trienalės tarp dešimčių kitų tokių renginių. Būti savikritiškam yra būtina pagal šiuolaikinio meno savirefleksijos dėsnį, net jei viską darai užtikrintai (pagal meno rinkos dėsnį).

Startuota pagal visas taisykles, surinkta daug pliusų, o kitu žingsniu – praėjusių metų trienale "BMW" – tikrąja to žodžio prasme papūsta prieš vėją. Visiems. Sutikime, tai irgi variantas siekiant būti pastebėtam. "Traukos centras" užsiregistravo į pasaulinį bienalių žemėlapį, nes bienalės yra gerai, o "BMW" pamėgino išsiskirti iš vienodų "suvežtinukų" masės – Eurovizijų ir Aziavizijų, – nes bienalės yra ir blogai. Atrodo, išsiskirti irgi pavyko, ir teigiamai, ir neigiamai. Apie visokį negatyvumą kaip visada pasakyta daugiausiai, aršiausiai, ir jis labiausiai įsimenamas. Tačiau ar šių dienų meno pasaulyje iš tikrųjų dar lengva padaryti ką nors radikalaus, alternatyvaus? Kiek menininkų, kuratorių slapčia ilgisi senų laikų (vakariečiai – kokio nors 6–7-ojo dešimtmečio, o lietuviai – turbūt persitvarkymo pradžios), kai buvo kur kas paprasčiau atsidurti ir išsilaikyti kieno nors opozicijoje, kol visos tos opozicijos dar nebuvo institucionalizuotos ir suvartotos kaip bet kokia kita pasiūla, o kritiškumas dar nebuvo tapęs viso šiuolaikinio meno prekiniu ženklu? Pasaulyje, kuriame bet koks kritinis gestas yra iš anksto numatytas ir įtrauktas į ideologinės sistemos repertuarą, sukelti tiek pasipiktinimo, diskusijų ir kritikos jau yra sėkmė – savotiška, žinoma. Įgyvendinta kažkas, ko sistema nenumatė, kam nebuvo parengusi adaptavimo modelio. Tiesa, pasipiktinimo sulaukta tik vietinio. O kaip dėl išorinio? Kaip visa tai atrodo iš pasaulinių bienalių žemėlapio perspektyvos? Įdomu pasižiūrėti, koks vertinimas atsispindi tarptautinių meno žurnalų apžvalgose, arba, pavyzdžiui, vieno iš keleto didžiausių šiuolaikinio meno institucijų Austrijoje, Linco "O.K. Centrum" bienalių parodoje.

Melvin Moti. "Katie King" P. Mazūro nuotr.

Kadangi Lincas dar neturi savo bienalės, bet turi daug pinigų, leidžia sau bienales tiesiog importuoti ("kam keliauti, jei galiu pasaulį perkelti į namus"). Be abejo, "O.K. Centrum" kuratoriai ir važiavo, ir tyrinėjo – žinoma, ne visas bienales, tačiau ir ne tik tas keturias, kurias atsirinko kaip vertingiausią 2005 m. derlių parodai "Biennale Cuvee". Parodai, kuri pagal sumanymą turi atspindėti naujausias šiuolaikinio meno tendencijas. Koks gi derlius be Venecijos bienalės, kurią kažkodėl vis norisi palyginti su olimpiada? Į išrinktųjų sąrašą taip pat papuolė Stambulo bienalė, Vilniaus "BMW" ir naujokė Prahos Nacionalinės galerijos bienalė.

Gal vertėtų paminėti, kokios dar analogiškos "-nalės" vyko 2005 metais (neskaičiuojant daugybės panašių renginių, besispecializuojančių kokioje nors meno šakoje): Florencijos, Liono, Maskvos, Kaliningrado, Toronto, Čikagos, Pekino, Gvangdžu, Jokohamos ir t.t. Gali kilti įtarimas, kad "Biennale Cuvee" rengėjai pasirinko kelias įdomesnes parodas iš pačių artimiausiųjų geografine prasme. Gal ir taip, niekas jų neiškvotė, bet būna ir tokių kuratorių, kurie į "BMW" atidarymą specialiai atskrenda net iš Naujosios Zelandijos, kartu nepraleisdami nei San Paulo, nei Jokohamos renginių (pvz., Tobias Bergeris, sudaręs "Traukos centrą"). Tad įsivaizduokim, kad Linco kuratoriai turėjo bent jau vidutinio platumo pasirinkimo spektrą.

Keturios atrinktos bienalės ir keturi "O.K. Centrum" pastato, perdaryto iš mergaičių mokyklos, aukštai. Logiška būtų tikėtis, kad kiekvienai parodai skirta po atskirą aukštą. Tačiau taip neįvyko, be kita ko, "BMW" naudai. Tiesą sakant, čia labai aiškiai pasirodė, kad tik Vilniaus trienalė ir turėjo atpažįstamą veidą, idėją, atmosferą – t.y. tą išskirtinumą, kurio provokuojančiai siekė. Atskiri darbai iš Venecijos, Stambulo ir Prahos bienalių buvo sumaišyti be tvarkos per tris aukštus, o pačias bienales ženklino tik užrašai kūrinių etiketėse. Panašu, kad rinkdamasis darbus kuratorius visai nesivaikė žvaigždžių vardų (išskyrus keletą tokių kaip Candice Breitz, Johanna Billing ir kt.), ir tikrai ne dėl finansų stokos, o kvietė įdomius jaunesnius menininkus. Darbų iš šių trienalių nesieja ir joks teminis bendrumas, gal išskyrus didesnį dėmesį kultūriniam skirtingumui, kuris pastaraisiais metais menininkams ir kuratoriams arba labiau rūpi, arba yra labiau madingas.

Kuo skiriasi bienalės Venecijoje, Stambule ir Prahoje, taip ir nepaaiškėjo, kas ypač keista Prahos atveju, nes ji yra naujutėlė, pirmutinė.

Tuo tarpu "BMW" ne tik turėjo atskirą didžiausią salę, bet ir savo išskirtinę juodąją architektūrą, tokias pačias kaip Vilniuje šešėlines sienas iš pamatų izoliavimui skirto plastiko. Juodieji labirintai buvo išraizgę ir visų aukštų koridorius, primesdami "BMW" viziją ir kitoms bienalėms, suvienydami jas savo šešėliuose. Tačiau sistema ir čia pasipriešino – likus dienai iki atidarymo, priešgaisrinė apsauga pareikalavo panaikinti klaidinančias sienas koridoriuose. Menininko Artūro Railos projekto partneris bioenergetikas Vaclovas Mikailionis nepatingėjo išmatuoti ne tik "BMW" salėje aptinkamų žemės energijos srautų, bet patikrino ir paženklino, kokioje energetinėje aplinkoje išsidėsčiusios ir kitos trys bienalės.

Reenos Spoulings ir Danielio Bozhkovo darbai P. Mazūro nuotr.

Ar laimingo atsitiktinumo, ar didelio "O.K. Centrum" kuratoriaus ir publikos susidomėjimo dėka vienintelė Vilniaus trienalė atskirai, išsamiai pristatyta per atidarymą, žurnalistai pavedžioti po "BMW" ekspoziciją komentuojant darbus ir atsakinėjant į gausius klausimus. Austrijos spaudoje pabrėžta, kad ji sukuria atskiros visatos, veikiančios pagal savo dėsnius, įspūdį.

"Biennale Cuvee" tikslas – pademonstruoti naujausias šiuolaikinio meno tendencijas: Venecijos, Stambulo ir Prahos bienalėse tokios tendencijos įžvelgiamos pačiuose kūriniuose, jų temoje ir formoje, o "BMW" reprezentuoja pirmiausia kuratoriavimo vizijos naujoves, netikėtą požiūrį į realybės ir meno reprezentaciją, tokias menininkų tarpusavio bendradarbiavimo ir įsitraukimo į projektą formas, kuriose išnyksta aiškios autorystės, individualumo ribos. Žurnalo "Artforum" apžvalgoje apie "BMW" išsakyta mintis, kad trienalė galbūt numato ateities meno egzistavimo būdus, ir palinkėta, kad ji ir toliau būtų platforma meninio eksperimentavimo laisvei. Prancūzų kalba leidžiamame tarptautiniame mados ir menų žurnale "Numero" "BMW" išskirta rubrikoje "Mėnesio paroda". Kituose užsienio žurnaluose Vilniaus trienalė pasirodė verta apžvalgų kaip tik dėl savo transgresyvumo: "Beaux Arts" pavadino ją kontraegzorcistine, skirta nebijantiems, neprietaringiems žiūrovams, "Camera Austria" įvertino už žaidimą tradicinėmis parodų rengimo klišėmis bei žiūrovų lūkesčiais, už naujus informacijos perteikimo būdus (netiesioginius ir iracionalius, žinoma), o "Umelec" – už pasipriešinimą vartotojiškumui ir "skaidrumo galių", tapusių esminiu demokratijos kontrolės įrankiu, kritiką.

Įdomu ir tai, kad net išvežta į kitus miestus (Lincas – tai jau antrasis parodos perkėlimas, nes pirmasis dublis įvyko Londone parodai Vilniuje dar nepasibaigus) trienalė nepraranda ryšio su vieta, jos tapatybe, nes vertintojams iš šalies trienalės tema, nuotaika atrodė gana organiškai susijusi su Vilniumi – kam dėl pagonybės tradicijų, kam dėl penkiasdešimtmetį veikusių KGB struktūrų, o kam – dėl staigios, brutalios kapitalizmo raidos ant sovietinio mentaliteto liekanų.

Beje, kitą Vilniaus trienalę planuojama perkelti metais vėliau, į 2009-uosius, kai Vilnius kartu su Lincu bus Europos kultūros sostinėmis. Jau tariamasi dėl to, kad trienalė užimtų abiejų miestų šiuolaikinio meno centrus vienu metu. Galbūt tai vienas iš atsakymų, koks galėtų būti kitas išsiskiriantis Vilniaus trienalės žingsnis.