Menas greitkelyje

Ekskursijos greitkelyje dalyviai

Praėjusį savaitgalį grupelei kviestinių žmonių buvo pasiūlyta trumpam palikti šurmuliuojantį Vilnių ir sudalyvauti "Greitkelio" projekto atviručių rinkinio-katalogo pristatyme. Projekto sumanytojas Juozas Laivys susirinkusiems draugiškai pasiūlė susėsti į autobusą, kuriame ir buvo numatyta pristatyti katalogą. Katalogo pristatymui skirti pasisakymai, papildyti Lietuvos poetų eilėmis (skaitė R. Saladžius), autografais ir pan., išklausyti projekto idėją atitinkančioje vietoje – greitkelio Vilnius–Kaunas ruože. Autobusas, judantis Kauno kryptimi ir atgal, susirinkusiems svečiams nesukėlė klaustrofobiškos nuotaikos, o renginys toli gražu nepriminė nuobodžios turistinės kelionės.

"Galerijos Vilnius–Kaunas" atvirukų rinkinį sudaro šimtas atvirukų, kurie atitinka visus 100 greitkelio kilometrų. Projekte dalyvavo apie 50 menininkų, pasiūliusių panašų skaičių ambicingų šiuolaikiškų kūrybinių idėjų. Katalogas sudarytas iš pavienių atvirlaiškių, tad reali pasklidimo po skirtingas pasaulio šalis ir įvairiapusiško eksploatavimo galimybė.

Pristatant projekto idėją, su kuria trumpai buvo galima susipažinti ŠMC "Interviu" žurnale (2005 Nr. 4), sudėlioti esminiai akcentai. Projektas "Meno galerija greitkelyje Vilnius–Kaunas" apima vieną pirmųjų 100 kilometrų automagistralės ruožų. Ore sklandančiai dipolio (Vilnius–Kaunas) idėjai menininkai bando užbėgti "už akių" ir kūrybiškai išnaudoti bei kolonizuoti esamą (kol kas laisvą) teritoriją. Kitaip nei iki šiol, čia architektūrinės formos būtų priverstos derintis prie vizualiojo meno uzurpuotos erdvės. Panašios intencijos įgyvendintos praėjusią vasarą vykusiame akmens skulptūros simpoziume "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" Kaune, kurio rezultatus buvo galima įvertinti Laisvės alėjos prospekte, tačiau projektai nėra adekvatūs ir sunkiai palyginami.

Galerijai numatyta vieta imponuoja savo specifika – tai dinamiška, judėjimui skirta zona, dažniausiai sustojant tik pakelės kavinukėse, miestų prieigose. Meno kūrinių intervencija į "skubėjimo-vartojimo" tempo koordinačių sistemą susitelkia į netikėtą, tačiau būtent tuo ir efektyvią meninę strategiją.

Meno galerija po atviru dangumi viešoje urbanistinėje erdvėje ieško santykio su žiūrovu/pakeleiviu. Kai kurie erdviniai projektai rekomenduoja nukrypti nuo greitkelio trajektorijos, sumažinti leistiną greitį ar kitaip manipuliuoja vairuotojo pastabumu. Suvokėjo žvilgsnis pro automobilio langą yra ribojamas greičio, tad neatsitiktinai įprasminamas laiko momentas, kuris neretai ignoruojamas ir erdviniams menams nebūdingas.

Projekto dislokacijos vieta imponuoja ir apmąstomų temų spektru. Siūlomi įgyvendinti kūriniai susiję su istoriškai kvestionuojamomis, ekologinėmis, paveldo apsaugos, technologinėmis, socialiai, ekonomiškai, kultūriškai angažuotomis temomis.

Dauguma kataloge pristatytų meninių sumanymų nėra monumentalūs, neseka konvencionaliomis formomis – tai trumpalaikiai, efemeriški, tįstantys laike, utopiški ir ironizuojantys, paremti socialine kritika projektai. Pirmąją nuorodą į galeriją žymi elektroninis stendas, kuriame deklaruojama, kad "Jeigu Jūs šiame kelyje išvysite ką nors neįprasto, tikėtina, kad tai menas". Toks užrašas magistralės ekrane taikliai nusako siūlomus projektus, kurie pasitinka piešinių, afišų, tekstų ir akcijų ar labiau apčiuopiamesniu (objekto, instaliacijos, net maisto patiekalo) formatu. Yra ir patrauklių, absurdiškų, žiūrovo/suvokėjo intervenciją skatinančių kūrinių.

Projekte pristatomus kūrinius nėra lengva komentuoti, o tuo labiau įgyvendinti. Tokių pseudosumanymų kaip, pavyzdžiui, permatomų juostinių užuolaidų (naudojamų prekybos centrų įėjimuose į sandėlius) pakabinimas virš viaduko arba "Ant greitkelio, kur draudžiama sustoti, parašytas eilėraštis" sunkiai suderinami su kelių eismo taisyklėmis. Kita, nematerialių kūrinių grupė, kaip akcijos (pvz., "Menininkas, nupjaunantis ir surenkantis pakelės žolę tarp Vilniaus ir Kauno") arba performansai ("Kelininkai, apžiūrinėjantys bei analizuojantis tapybos darbus") įtraukia į projektą įvairias socialines grupes, tačiau nesiūlo jokio apčiuopiamesnio rezultato. Aktualiausi, mano manymu, ekologijai skirti kūriniai, kurių paveikumas akivaizdus (pvz. "Pakelės laukuose ties Kruonio hidroakumuliacine elektrine – trys natūralaus dydžio besiganančių karvių muliažai"). Bene labiausiai konfrontuojantys kūriniai (tiek atlikimo forma, tiek sentencijomis) – monumentalus "Kūgis automagistralės žiede, kuriuo pakylant ir nusileidžiant susidaro 25 km. Nuo kūgio viršaus, saulėtą dieną, matosi peizažas 50 km spinduliu" ir užrašas, numatytas prie degalinės greitkelyje – "Pasaulinės benzino atsargos baigėsi". 25 kilometrai apeliuoja į besibaigiančias benzino atsargas, papildomas jų sąnaudas, atmosferos užterštumą.

Pateikti pavyzdžiai ir paties projekto idėjinis aspektas (o ne realizavimui skirtų rezultatų dokumentavimas) išryškina Laivio akcentuojamą "meno dekvalifikacijos klausimą", abstrakčios sistemos galią. Ši nuostata akivaizdi ir sumanymus siūliusių menininkų sąraše, mat įtraukti tokie pasaulinio garso menininkai kaip Pierre’as Bismuthas, Francisas Picabia, grupė "Superflex", kurie dar ryškiau atskleidžia projekto sumanytojo fantazijos ir tikrovės sintezės siekį įgyvendinant absurdiškai ambicingą projektą.

Grįžtant prie projekto katalogo pristatymo vis prisimenu tai, ką Miwon Kwon įvardina ne/vietos bendruomene. Teoretikė, analizuojanti urbanistinei erdvei skirtus specifinės vietos kūrinius, akcentuoja meno kūrinio, kaip konkrečios bendruomenės, padiktuotą rezultatą. "Ne/vietos" bendruomenę savotiškai įteisino katalogo pristatymui skirto autobuso keleiviai, trumpam užpildę meno, orientuoto į konkrečią auditoriją (kurios bent jau laikinai nėra), spragą. Kaip ir kataloge pristatomi projektai, taip ir kviestinių svečių atstovaujama laikina ne/vietos bendruomenė realiai savęs neįteisina ir išliks tik popieriuje ir atmintyje.