Pirmasis

Kreipiniai erdvėje

Pamąstymai be objekto

Agnė Narušytė

iliustracija
Joana Deltuvaitė. Iš ciklo "Buitis".
2004 m.

Kaip visada būna tokiais atvejais, sutrikau, kai "7 meno dienos" pasiūlė parašyti "ką nors" 700-ajam numeriui – ne apie kokį nors įvykį, net ne apie šlovingą savaitraščio kelią, bet ką nors. Tai parašyti nėra lengva, nes mintims reikia objekto, lyg kokio kosminio kūno, kurio gravitacinis laukas jas pritrauktų. Dailės kritikui tie "kūnai" paprastai būna parodos. Kažkas jas rengia, jų skelbimai kartkartėmis sužybsi kompiuterio monitoriuje, o tu sau seki jiems iš paskos. Objektai ateina patys.

Ir štai laukdama autobuso bei sukdama galvą, kas galėtų tapti tokiu nekasdienišku objektu, pastebėjau, kad jau kurį laiką spoksau į reklamos skydą, skelbiantį: "Visada yra laiko gerai kavai". Visa erdvė virš automobilių upės iki pat tamsoje neįžvelgiamų miegamojo rajono tolių pakvipo kava. O reklaminis pranešimas šioje tuštumoje buvo vienintelis raiškus daiktas. Ir tada dingtelėjo – o kodėl gi neparašius "ko nors" apie šiuos gerai apgalvotus ir dar geriau išeksponuotus tekstus, kurie specialiai padaryti taip, kad mus veiktų. Net kai juos pakeičia kiti, šie tekstai neišnyksta, nes nežinia kiek kartų užfiksuoti akimis ir nuaidėję smegenyse, jie "įsirašo", tampa primesta savastimi. Gal jie ir neatrodo reikšmingi, bet kasdien būdami mieste – kaip nuolatiniai kelionės į darbą ir namo palydovai, visada laukiantys už to paties posūkio – jie tave atakuoja, iš pasalų.

Kreipiniai erdvėje – pačios banaliausios kultūros srities, reklamos, dalis. Jų vienintelis tikslas – atkreipti dėmesį ir kažką įsiūlyti, dažniausiai – įsiūlyti poreikį, kurio galbūt niekada nejustum. Kitaip nei paprasti skelbimai, jie kreipiasi į tave neva asmeniškai. O tai veikia ir įveikia net žinančiojo reklamos mechanizmą racionalų pasipriešinimą. Pakanka teiginio "Visada yra laiko gerai kavai" ir šiltos "kavinės" spalvos, kad tuojau, čia pat, užsimanytum kavos, nors apie ją iki tol nė negalvojai. Čia jau užbėgant už akių atmetamas tavo įprastas pasiteisinimas ("neturiu laiko") ir užkabinamas tavo esybės skyrius, atsakingas už gerą socialinę savijautą. Jei į seniai įrodytą faktą pretenduojantis sakinys teigia, kad kavai laiko yra visada, tai vienintelis būdas įrodyti, jog valdai savo laiką – puodelis kavos čia ir dabar, bet kada.

Maždaug taip veikia reklamos mechanizmas. Bet ne jis man čia rūpi. Prisikabinau prie tų kreipinių ne todėl, kad jie prievartauja mūsų sąmonę – tai jau apkalbėtas dalykas, be to, regis, jau formuojasi imunitetas reklamai. Įdomiau darosi tada, kai tarsi niekam to specialiai nesiekiant, tarsi visai atsitiktinai erdvėje pakibę ir aplinkoje dominuojantys kreipiniai ima ir nusimeta kontekstą, savo atsiradimo priežastį. Tuomet jie suskamba tarsi kažkokios monolitinės jėgos kreipiniai į tave iš anapus, jie staiga sustabdo tingią minčių tėkmę (o kokia ji begali būti važiuojant vos judančiu rytiniu troleibusu?), įsiterpia į jį keistais paliepimais "ne į temą". Pavyzdžiui, "Neskubėkite. Geriau 5 minutėmis vėliau, nei 50 metų per anksti" arba kad ir tas pats "Visada yra laiko gerai kavai" – juk tai tokie anachronizmai! Pagalvokite – visi tik lekia, skuba į darbą, o iš jo – dar į kitą darbą, kad neišmestų (nes už durų esą laukia eilė tokių kaip tu), karštligiškai ryja informaciją, kiekvieną minutę mėgina nukonkuruoti kolegas, "suspėti su laiku". Gyvenimo kokybė, regis, matuojama tuo, kiek suspėji sukimšti į tą vieną dieną – juk vakare dar yra barai, koncertai pamėkliškose arenose ir forumuose, klubai ir kazino... "Nesidairyk į šalis", "Išvenk nuobodulio" – taip ar panašiai ragina ne viena reklama. O stabtelėjimas – įrodymas, kad nuobodžiauji, esi nevykėlis, nemokantis džiaugtis gyvenimu. Tokia dabar kasdienybės filosofija. Visiška priešingybė tam puodeliui kavos, kuriam visada gali rasti laiko. Jis tarsi sukurtas kitai visuomenei, gyvenančiai kitu – lėtai tiksinčiu – ritmu ir orientuotai į malonumą gyventi, pajusti kiekvienos akimirkos vertę. Skamba beveik kaip kokio nors išminčiaus pamokymas. Čia, žinoma, glūdi reklaminio teksto, kaip prekės įpiršinėtojo, galia – jis ne tik ragina neišsiskirti iš kitų, bet ir siūlo alternatyvą niurgzliam gyvenimui, judančiam skubria tiesiąja: namai–darbas–parduotuvė–namai. Staiga reklamos banalybė įgyja pamokymo statusą.

iliustracija
Vytautas Balčytis. Vilnius. 1986 m.

"Nerk" – paslaptingai įsakinėja kone visos telefono būdelės (beje, vis rečiau naudojamos – jei turi mobilųjį telefoną, net mintis nekyla įsigyti dar ir taksofono kortelę). Kur nerti? Tik sustojęs pamatysi mažytes raideles, sufleruojančias – į internetą. Bet atitrūkęs nuo konkrečios reklaminės paskirties, šis žodelis, ir dar užrašytas ant peršviečiamo mėlynos gelmės vaizdo, atveria nedidelę bedugnę šliurpsinčiu sniegu permirkusiame mieste. Kažin kur tą akimirksnį neria kitų praeivių sąmonė? Gal į praėjusios nakties sapną ar, priešingai, į ateities svajonę? Manoji, visada linkusi viską interpretuoti tiesiogiai, neria tiesiai į nufotografuotą vandenį, ant kurio parašytas tas žodis, į gelmės tylą, į vasarą, kai rūpesčių mažiau.

"Nerk", "Skriek", "Atmerk akis!" – vis išmušinėja iš įprastos trajektorijos kreipiniai. Lyg kokie stimuliatoriai, kurių gamintojai niekina ramų plūduriavimą ar plaukimą ten, kur neša gyvenimo srovė. Tai, žinoma, puikus, pageidautinas, adrenalinu persunktas būvis. Argi kas abejotų, kad tik taip – atmerkęs akis – iš tikrųjų gyveni, o ne šiaip stumi gyvenimo atostogas (čia prisiminiau Ericho Marijos Remarko frazę, esą žmogus be meilės – tai "atostogaujantis lavonas"). Tik kodėl reikia, kad apie tai kažkas vis primintų? Kodėl sąmonė yra linkusi būti prisimerkusi? O gal tai yra visai ne trūkumas, bet pati palaimingiausia būsena?

"Ar jau pažadėjai, kad neskriausi?" – staiga (tie kreipiniai visada užklumpa staiga – tokia jų prigimtis ir paskirtis – sukurti erdvėje pertrūkį) pasibeldžia į sąžinę viena agitacinė kampanija. Nes visų sąžinė bent truputį nešvari – kažkur jos kamputyje guli sustirusi katytė iš Jono Biliūno "Kliudžiau". Vartojimo palaimą staiga užteršia moralinis imperatyvas. Perskaityti tokį kreipinį – beveik tas pats, kaip sutikti elgetą. Nors nieko nepadarei, į maloniai tingų kasdienybės nieką įsibrauna kaltė, kad ir trumpam. O tu mintyse pažadi.

Tai tiek tų kreipinių. Jie nedažni – pasitaiko tik retkarčiais tarp normalių reklaminių skelbimų, kurie nepalieka jokių abejonių, ką reikia pirkti ir kodėl. "Pamiršę" savo pirminę paskirtį, šie kreipiniai atlieka sąmonės žadintojo vaidmenį – absurdiškai. Kartais jie primena dabarčiai pritaikytas ištraukas iš dešimties Dievo įsakymų: "Pirkti moterį – gėdinga!" skelbia įžūlus plakatas. Tik neaišku, kokia instancija čia galėtų garantuoti tų įsakymų laikymąsi.

Ir štai čia pagalvojau, kad "7 meno dienos" taip pat pilnos kreipinių. Tik jie įvilkti į tekstus, supakuoti į kultūringą maketą, nerėkiantys, būna tyliai, nekliudydami, netrukdydami ir nestabdydami. Norint juos rasti, reikia pačiam sustoti, išsitraukti piniginę, iš jos iškrapštyti keletą apysunkių monetų ir palinkus prie mažyčio kiosko langelio garsiai ištarti ten, viduje, rymančiai pardavėjai: "Prašom "7 meno dienas". Visada nustembu, kad ji (kodėl visada ji?) visai nesutrinka ir neklystančiu judesiu ištraukia šį nespalvotą laikraštį iš paties savo margo prekystalio pakraščio. Man baisu, kad vieną dieną ji atsakys: "O kas tai yra?".