Dvi žvaigždės viename

"Operos fantomas"

Kasdien iš televizorių ekranų į mus kreipiasi raganos, korumpuoti politikai, neištikimų vyrų kankinamos moteriškės, tariamos estrados žvaigždės, savo stebuklingomis galiomis patikėjusios medicinos seselės, gražuoliais siekiantys tapti nepriklausomos Lietuvos piliečiai ir pilietės. Jų tiek daug, kad praleidus vakarą prie televizoriaus visiškai nebestebina kur nors gatvėje sutikta su savimi energingai besikalbanti dama – ji tik tos keistos televizinės realybės tęsinys. Tačiau ta, švelniai tariant, keistuolių lavina tik paryškina, kad chroniškai stinga asmenybių. Jų nepristigs šią savaitę rodomuose filmuose. Vienas tokių buvo amerikietis mokslininkas Alfredas C. Kinsey – entomologas, entuziastas, pedantas. Deja, pas mus ši pavardė nieko nesako, o Amerikoje jis dažnai lyginamas su Freudu. Kinsey pradėjo tyrinėti seksualinį amerikiečių elgesį, kai ši tema dar buvo visiškas tabu. Dabar jo atradimai nieko nestebina, bet po Antrojo pasaulinio karo jis padarė tikrą perversmą. Kinsey ir jo bendradarbiai vykdė apklausą (tiesa, vėliau jam priekaištauta, kad apklausti tik baltieji amerikiečiai), o ta apklausa paremto tyrimo rezultatai šokiravo puritonišką visuomenę. Paaiškėjo, kad beveik kiekvienas respondentas mastubavosi, kad priešvedybinis seksas ir neištikimybė yra labai paplitę, kad beveik 37 procentai heteroseksualių vyrų turėjo homoseksualios patirties, o lesbietiški moterų polinkiai visiškai nėra retenybė. Kai 1947 m. nedideliu tiražu pasirodė pirmoji Kinsey ataskaita, parašyta sausa moksline kalba ir pripildyta įvairiausių grafikų bei skaičių, ji iškart tapo bestseleriu. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad Kinsey ataskaita privertė kitaip pažvelgti į oficialius papročius.

Kita vertus, entomologas Kinsey ir į žmones žiūrėjo kaip į vabzdžius, t.y. fiksavo tik jų elgesį ir reakcijas, neapimdamas visos sudėtingos žmogaus psichologijos ir konteksto. Todėl rūpinimasis moksliškumu Kinsey ir jo bendradarbius kartais priversdavo atsidurti aklagatvyje. Norėdamas patikrinti hipotezę apie paplitusį biseksualumą, Kinsey net užmezgė erotinius santykius su vienu savo asistentu. Tai truko tol, kol asistentas nepareiškė, kad vis dėlto jis yra linkęs mylėti moteris, tiksliau, ponią Kinsey… Situacija skamba komiškai, bet iš tikrųjų ji, matyt, suteikė eksperimentatoriams nemažai kančių.

Regis, pernelyg įsileidau į svarstymus, juolab kad Billo Condono filmą "Kinsis" 12 d. 22.10 parodys BTV. Mokslininką jame suvaidino Liamas Neesonas, labai panašus į Kinsey. Jo kuriamas personažas nėra aiškus ir skaidrus, kaip dažnai būna biografiniuose amerikiečių filmuose: kartais jis primena apsėstąjį, kartais – mokslininką idealistą, kartais – sutrikusį, vaikystėje sudėtingą psichologinę traumą išgyvenusį žmogų. Tas Neesono kuriamo personažo sudėtingumas padeda išbalansuoti ties gana slidžia riba ir filmui, ir režisieriui, nors aš ir pasigedau aiškesnių akcentų. Kad ir kaip būtų, Kinsey tyrimai buvo viena netrukus prasidėjusios amerikiečių seksualinės revoliucijos ištakų.

Manau, kad Europoje ta revoliucija niekad nesibaigia. Pakanka prisiminti markizą de Sade’ą. Benoit Jacquot filme "Sadas" (BTV, 11 d. 23.35) jį vaidina, mano galva, geriausias šių dienų prancūzų aktorius Danielis Auteuilis. Veiksmas nukelia į 1794-uosius, kai už ateizmą persekiojamas markizas atsiduria kalėjimu paverstame buvusiame vienuolyne. Čia jis atkreipia dėmesį į besiskleidžiantį Emilijos (Isild Le Besco) grožį ir pabando ją paveržti iš jauno įsimylėjėlio ir revoliucionieriaus Furnjė (Gregoire Colin).

Šventinės savaitės programa bus pripildyta filmų apie meilę ir seksą, nes televizijos sutartinai nutarė švęsti Šv. Valentino dieną. Ta proga TV3 (14 d. 23.10) parodys Bazo Luhrmano filmą "Mulen Ružas", pradėjusį Nicole Kidman triumfo žygį, o LTV (14 d. 21.10) primins Ivano Reitmano komediją "Šešios dienos, septynios naktys". Jos herojai, kuriuos suvaidino Anne Heche ir Harrisonas Fordas, yra labai skirtingi ir, sakyčiau, nejaučia vienas kitam jokių simpatijų, bet sudužus lėktuvui atsiduria egzotiškoje saloje vieni. Siūlyčiau mūsų televizijoms panašų eksperimentą: užuot vežioję į egzotiškus kampelius visas kvailokas vyrų apviltas moteriškaites, palikite kokioje nors kiškių saloje vienus šešias dienas ir septynias naktis Nomedą ir Valinską, Miliūtę ir Ciciną, Kiauleikytę ir peliukus, Mildažytę ir Šalkauską, Siaurusevičių ir Kudabienę. Manau, kad akių neatitrauktume. Ir pavadinimo nereikėtų galvoti – užtektų "Dvi žvaigždės viename".

LNK (14 d. 22.40) įsimylėjėliams parodys filmo "Miesto legendos" režisieriaus Jamie Blankso siaubo filmą "Valentino diena" (2001). Jo herojės – jaunos gražuolės, kurių viena nužudoma, o kitos pradeda gauti grėsmingus Valentino dienos atvirukus.

Nepriklausomybės dieną LNK pažymės Joelio Schumacherio 2004 m. sukurtu "Operos fantomu" (16 d. 22 val.). Režisierius siaubo prisodrintą istoriją ekrane pavertė romantišku miuziklu, net pernelyg ištikimai ekranizuodamas muzikinį spektaklį, kuris gimė iš Gastono Leroux 1910 m. parašyto bulvarinio romano. Užtat Andrew Lloydo Weberio muzikos gerbėjai galės pasidžiaugti.

Aš esu senas Emanuelės–Sylvios Kristel gerbėjas, todėl užmesiu akį į Clive’o Donnerio filmą "Nuoginamoji bomba" (TV3, 16 d. 14.40). Filmas sukurtas pagal kadaise ir Lietuvoje populiarų serialą apie Gudrutį. Garsusis agentas 86 Maksvelas Smartas šįkart turi sustabdyti šnipą sprogdintoją.

Matyt, rimčiausias ateinančios savaitės filmas bus Scotto McGehee ir Davido Siegelio kartu 2001 m. režisuota "Gelmė" (TV3, 12 d. 22.25). Filmo kūrėjai atsigręžė į vaisingą 6-ojo dešimtmečio juodojo filmo tradiciją, "Gelmėje" galime rasti nuorodų į Michaelo Curtizo "Mildred Pirs" ir Maxo Ophulso "The Recless Moment". Tai liudija ir puikiai operatoriaus Golles’io Nuttgenso kuriama tiršta filmo atmosfera, susitvenkusi aplink gangsterių šantažuojamą filmo heroję Margaretą (Tilda Swinton). Moteris įtaria, kad jos sūnus gėjus tapo žudiku, ir siekia apsaugoti savo šeimą.

Jūsų –

Jonas Ūbis