Dar viena prarasta utopija

Patricija Jurkšaitytė. "Paskutinės minutės pasiūlymas"

XX a. buvo sugriuvusių utopijų laikotarpis. Nebeliko tikėjimo žmogaus gyvenimo pagrindą sudariusiais dalykais – Dievu ir netgi pačiu individu. Šalia tokių katastrofiškų griūčių dribtelėjo ir kelios mažiau reikšmingos. Pavyzdžiui, susvyravo tikėjimas kelione. Tiesa, kelionės egzistavimu, kitaip nei Dievo ar individo, tikėti nepaliauta, tačiau nustota tikėti jos išganingumu.

Kadaise kelionė turėjo galybę teigiamų bruožų. Su ja buvo siejami pažinimo džiaugsmas, geresnio gyvenimo viltis ir laisvės pojūtis. Svarbios buvo ir piligriminės kelionės. Būta ir tam tikrų neigiamų bruožų – nežinomybės baimė, valkatavimo gėda, – tačiau šie bruožai teigiamo kelionės įvaizdžio neužgožė.

Dabar kelionės suvokimas pasikeitęs. Nebeliko nežinomų ir nepasiekiamų vietų, išnyko keliavimo sunkumai. Anksčiau sunkiai pasiekiamas dalykas dažnai tampa neišvengiama kasdienybe – ir romantikos šydas nusmuko. Tiesa, kelionės iliuzija išnyko dar ne visiems – daugiausia turtingųjų pasaulio šalių gyventojams. Tačiau kitų tebeturimas tikėjimas "žinantiesiems tiesą" tapo nieko vertas.

Parodoje "Apie mobilumą" galime aptikti šaipymosi iš tokio naivaus tikėjimo. Pavyzdžiui, Patricija Jurkšaitytė, šaipydamasi iš (lietuviškojo?) "kelionių magijos" mito, įterpia prabangius viešbučius į "renesansinius" peizažus ir šitaip karikatūrina jų sudievinimą. Deja, šie šypseną sukeliantys paveikslai yra turbūt viena mažiausiai skaudžių reakcijų į kelionės utopijos žlugimą.

Kur kas liūdnesnį vaizdą atveria Judi Werthein. Menininkė pristato dvejopą paskirtį turinčius sportinius batelius. Bateliai su keliautojo įranga gali būti pardavinėjami nelegaliai kertantiems sieną asmenims kaip būtina priemonė, o turtingiesiems – kaip suvenyras, taigi prabangos dalykas. Kitaip tariant, pateikiama savotiška lagerių disneilendizavimo versija. Švelniai šypsantieji iš "naiviųjų" utopiško tikėjimo prie P. Jurkšaitytės paveikslų J. Werthein kūrinyje patys paverčiami pasigailėjimo vertu objektu – neatsakinga šypsena čia virsta kito padėties nesuvokiančiu bukumu.

Bik Van der Pol. "Biosfera 2". 2005 m.

Dėl žmonių bukumo liūdi ir olandų menininkų pora Bik Van der Pol. Apibendrinus abu jų pristatytus kūrinius, šiuolaikinio žmogaus pozicija svyruoja maždaug tarp neįtikėtino bukumo ir savižudybės džiaugsmo: žmonija leidžia milžiniškus pinigus tam, kad sukurtų prastai funkcionuojančią mažytę pasaulio kopiją, ir ne mažesnes sumas tam, kad sunaikintų jau egzistuojančią gamtą.

Bik Van der Pol požiūriui į žmogaus veiklą, kaip į savęs naikinimo formą, pritaria dar keli kūriniai. Castro ir Ólafssono duetas liūdnai konstatuoja, kad besivystanti ekonomika naikina tradicijas ir užgožia individą. Jie siūlo pasiklausyti asmeniškų Islandijos imigrantų istorijų "šalia fabriko" ir "fabrike". Pasirodo, "fabrike" to padaryti beveik neįmanoma – viską užgožia fabriko skleidžiamai garsai – "pinigų žvangesys". Kitaip tariant, bendromis žmonijos pastangomis individas sunaikinamas. Vis dėlto, žvelgiant optimistiškai, tai dar ne pats blogiausias variantas – šiaip ar taip individas iki pat savo išnykimo pinigų žvangesyje lieka individu. Prastesnę įvykių versiją atskleidžia Andrew Mikšio fotografijos. Jose tarsi regime Vilniaus "Akropolio" prekes ir jų įsigyti atėjusius žmones. Deja, įsižiūrėjus atidžiau, didesnio skirtumo tarp pirmųjų ir antrųjų nebelieka. Prekės (kita "pinigų žvangesio" išraiška) žmonių nebeužgožia. Jos tiesiog perkuria žmones "pagal savo atvaizdą", kol galų gale šie tampa daugiau ar mažiau vaikščiojančiomis prekėmis.

Panašią temą plėtoja Alicios Framis videofilmas "Slaptas streikas, Nyderlandų bankas". Castro ir Ólafssono kūrinyje fabrikas-mašina užgožia žmogų, A. Mikšio fotografijose negyvų prekių srautai transformuoja jį, o A. Framis videofilme mašina (daiktas) ir žmogus (gyva būtybė) apsikeičia vietomis. Žmonės filme virsta sustingusiais daiktais, o mašinos savarankiškai tebejuda tarsi gyvos būtybės. Kalbant apie griuvusias iliuzijas, A. Framis šitaip atskleidžia ir kelionės likimą. Judėjimas, taigi kelionė, tampa "mašinų reikalu". Žmonių tai nebedomina.

Antrajame A. Framis kūrinyje yra daugiau humoro. Jame vizualiai išreiškiamas "dvigubas identitetas" – kepuraitę puošia dvi persidengiančios vėliavos. Tam tikra prasme labai panašus yra Multiplicity kūrinys, pristatantis "marokoeuropietišką" architektūrą. Skirtumas tik toks, kad kepurėlės su dvigubo identiteto vėliava yra konceptualus pačios menininkės kūrinys, o "marokoeuropietiška" architektūra – nuoširdi liaudies kūryba. Pastarieji du darbai, sakyčiau, yra bene mažiausiai nihilistiški parodos kūriniai, tačiau ir jie nespindi džiugesiu. Jie tiesiog, nepateikdami aiškesnių situacijos komentarų, palieka klausimą atvirą. Gali verkti dėl marokiečių tapatybės nykimo, bet gali šią architektūrą laikyti ir šiuolaikiniu šiaurės renesanso variantu (pastarasis, kadaise vertintas kaip groteskiškas gotikos ir renesanso mišinys, dabar yra visų gerbiamas ir prižiūrimas).

Judi Werthein. "Brinco"

Apžvelgusi parodos kūrinius, grįžtu prie pradinės kelionės temos. Nors tiesiogines sąsajas su kelione akcentavau tik keliuose parodos kūriniuose, daugiau ar mažiau su ja susiję visi (įskaitant ir mano nepaminėtąjį Seaną Snyderį) kūriniai. Ir beveik visi jie kalba apie globalizaciją, kurią sukuria ne kas kita, o kelionių (keliauja žmonės, prekės, informacija) perteklius. Globalizacijos padarinius savotiškai perteikia ir parodos "Apie mobilumą" likimas. Išvykusi iš Amsterdamo, pabuvojusi Berlyne, dabar Vilniuje, vėliau keliausianti į Budapeštą, į Amsterdamą ji grįš neatpažįstamai pasikeitusi – formaliai ta pati paroda susidarys iš visiškai kitų "pakeliui" surinktų autorių.

Nežinau, kiek aktuali ši tema Amsterdamui. Olandijos sostinę globalizacija palietė, skaičiuojant šiuolaikiniais tempais, jau senokai. Vilniuje aktualumo tokiai temai netrūksta. Su "masinių kelionių" padariniais jis susidūrė tik prieš dešimt metų. Be to, į globalizacijos procesus įsijungė ne natūraliai, o "pagreitintu režimu", taigi padariniai turėjo sukelti dar didesnį įspūdį nei kolegoms Vakaruose. O kolegos Vakaruose (sprendžiu iš parodos) šį reiškinį tebegromuliuoja ir, deja, atrodo, džiaugsmu nesprogsta.