Įvaizdžio galia ir mistikos ilgesys

Amélie Nothomb

Turbūt nė vienam lietuvių teatralui kol kas nekilo mintis žvilgtelėti į moteriškų romanų lentynas. O jose, pasirodo, gausu medžiagos ne vienam spektakliui. Kad ir, pavyzdžiui, tarp "Alma littera" leidžiamos "Keistos kolekcijos" autorių. Dėmesio verti ne tik romanai, bet ir pačios jų kūrėjos – bet kurios biografija galėtų virsti mistiškiausia pjese su nepaprastai sodriais veikėjais, nes šiuolaikinės autorės puikiai išmano savo įvaizdžio formavimo subtilybes ir turbūt labai nesupyktų, jei savo prototipą išvystų teatro scenoje. Kol kas siūlyčiau belgę Amélie Nothomb – "Keista kolekcija" jau yra pristačiusi svarbiausius jos romanus, apie kuriuos nesiliauja svarsčiusios mūsų internautės. Kad jos, lygiai kaip ir prancūzės ar belgės, aptarinėja Amélie knygas, visai nekeista – Nothomb knygos, tarsi tiksliai suplanuoti kūdikiai, pasirodo kiekvienų metų rugpjūtį jau nuo 1992 m. ir tarp savo šimtatūkstantinių gerbėjų kasmet sukelia šurmulį. Didelį šurmulį, nes Nothomb knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų, pasklidusios po įvairiausius pasaulio kampelius, ekranizuojamos ir inscenizuojamos.

Kuo galėtų būti įdomi pati Nothomb? Na kad ir savo ekscentriška išvaizda, gotišku stiliumi, beveik patologiniu rašymo godumu ir kiek liguistomis aistromis, neišsenkančia vaizduote ir maniakišku užsispyrimu, ką jau kalbėti apie išties ryškią biografiją ir pasaulio literatūros pažinimą. 1992 m. išleidusi savo pirmąją knygą "Žudiko higiena", 1999 m. ji už autobiografinį romaną "Baimė ir drebėjimas" apdovanojama Didžiuoju Prancūzijos akademijos prizu, o po 2001 m. pasirodžiusio pagal šią knygą sukurto Aleno Corneau filmo ir naujų romanų 2004 m. pristatoma Goncourt’ų premijai (tiesa, jos negauna). Skaitytojai šluoja jos knygas nuo knygynų lentynų, o kritikai tik skėsčioja rankomis, vadindami ją tai grafomane, tai naujojo romano kūrėja, kuri hipnotizuoja ekspresyvia kalba, siurrealiais vaizdiniais ir iš koto verčiančiu humoru. Pastarasis, pasirodo, ir užmaskuoja stilistinius nelygumus, suteikdamas vertės šnekamajai kalbai ir autorės taip mėgstamam žodžių žaismui.

Davusi įžadus kasmet parašyti po naują romaną, Nothomb jų sėkmingai laikosi, nors dėl to yra priversta kasdien keltis 4 valandą ryto ir rašyti rašikliu "Bic" į mokyklinius sąsiuvinius smulkiais langeliais. O viskas prasidėjo nuo to, kad pirmus penkerius savo gyvenimo metus Amélie praleido Japonijoje (gimė 1967 m. Belgijos diplomato šeimoje), buvo auklėjama japonės auklės ir lankė japonų darželį, vėliau su tėvais gyveno Pekine, Niujorke, Bangladeše, Birmoje, Laose, mokėsi vietinėse mokyklose, į Briuselį grįžo būdama 17 metų, Laisvajame universitete baigė romanų kalbų filologijos mokslus ir, visad tikėjusi esanti japonė, manė grįšianti į šią šalį dirbti vertėja. Kodėl taip neatsitiko, autorė ir aprašė savo populiariausioje knygoje "Baimė ir drebėjimas", pasirodžiusioje po penkerių metų nuo grįžimo į Europą.

Amélie skaitoma Paryžiaus ir Tokijo, Niujorko ir Maskvos metro, tikriausiai Vilniaus troleibusuose ar Palangos pliaže, tačiau ne tik todėl, kad jos knygos tarsi nukelia į daugeliui pažįstamą ir vilčių bei nuoskaudų pilną paauglystės pasaulį, bet primena vaikystę, perspėja apie senatvę ir su neslepiamu įniršiu apnuogina pačias slapčiausias žmogaus kerteles. Daugelis jos istorijų pasakojamos pirmuoju asmeniu, prasidėjusios tarsi viena banaliausių kasdienio gyvenimo nuotrupų, staiga įsisuka į sunkiai protu paaiškinamą koliziją, kuri išjudina nuolat ir pačios autorės galvoje besikaunančias gero ir blogo, gražaus ir bjauraus, moralės ir amoralumo, gyvenimo ir mirties jėgas. Veikėjai akis į akį stoja su savo ir aplinkinių demonais, o autorė, mėgstanti kapines ir mirties šiurpus, kaskart suranda jiems vis keistesnes veiksmo vietas.

Taigi Amélie – blyškaus veido, tamsių plaukų, juodais drabužiais ir visad ryškiai raudonomis lūpomis, tarsi būtų pavojingo ir nuodėmingo grožio įsikūnijimas (nors šios mažos ir putlios lūpos, anot Amélie, tėra Japonijos prisiminimas...) – yra šėtoniškai įtaigi. Tokia įtaigi, kad, pavyzdžiui, vienas jos romanų – "Priešo kosmetika" (2001) – jau sėkmingai vaidinamas Briuselio ir Paryžiaus scenose, o jame besirutuliojanti mistiškai kriminalinė istorija yra puiki medžiaga tokiai pat šėtoniškai aktorių vaidybai. Ir, sakyčiau, ši autorė tokia įtaigi, kad vienas įdomiausių pernykščių Rusijos scenos meistrų (Konstantino Raikino ir Romano Kozako) projektų iš pradžių sukėlė ant kojų Belgijos ambasadą Maskvoje, o vėliau ir dviejų Maskvos teatrų – "Satirikono" bei Puškino – administraciją, cechus ir gerbėjus.

Istorija štai kokia. Maskvos Puškino teatro meno vadovas ir režisierius Romanas Kozakas perskaitė "Priešo kosmetiką" ir pasiūlė su romanu susipažinti "Satirikono" teatro meno vadovui bei aktoriui Konstantinui Raikinui. Šis, vienu ypu įveikęs knygutę, iškart užsidegė neįtikėtinu sumanymu – kartu su Kozaku suvaidinti spektaklį, tačiau ne sujungiant teatrus, o kiekvienam padovanojant po bendrą jų kūrinį. Dabar spektaklis vaidinamas tai viename, tai kitame teatre, prie šiek tiek besiskiriančių, konkrečiai abiem teatrams kurtų Aleksandro Orlovo dekoracijų; spektaklio režisieriumi statytoju tapo Romanas Kozakas, o režisiere – abiejų menininkų buvusi pedagogė Ala Pokrovskaja.

Konstantinas Raikinas ir Romanas Kozakas

Žinoma, į dviejų įspūdingos sceninės biografijos menininkų sumanymą galima žiūrėti skeptiškai. Ar tik ir jie nebus užkibę ant Amélie kerų kabliuko ir pervertinę jos sumanyto dviejų vyrų dialogo oro uoste atidėjus reisą scenines galimybes? Garsusis Konstantinas Raikinas, išties ypatingos sceninės ekspresijos, ryškaus temperamento ir charakterio aktorius, šįkart susidomėjo sunkiai nusakomu sceniniu paveikslu ir ryžosi rizikuoti, rodydamas spektaklį tūkstantinei žiūrovų salei? O santūrus Maskvos dailės teatro pedagogas ir Puškino teatro meno vadovas Romanas Kozakas, įkūręs kultinį teatrą-studiją "Čelovek" ir Liudmilos Petruševskajos spektakliu "Činzano" (1987) bei Daniilo Charmso "Jelizaveta Bam" (1989) jau įėjęs į rusų teatro istoriją, ryžosi prisiminti jaunystę, išbandyti aktorines jėgas, o kartu pataisyti pašlijusius savo teatro reikalus? "Visai ne!" – atsakytų abu kūrėjai. "Pakviečiau Konstantiną Raikiną ne todėl, kad jis populiarus artistas, o todėl, kad Tekstoro Tekstelio veikėjas – jo portretas", – teigia Kozakas. "Po "Priešo kosmetikos" perskaičiau visus septynis išleistus Nothomb romanus ir esu didžiausias jos gerbėjas. Tai narkotizuojanti autorė. Na o "Priešo kosmetika" mane sukrėtė – nepaisant to, kad tai šokiruojantis kūrinys, kur tyrinėjami patys tamsiausi žmogaus prigimties aspektai, man beveik neteko tiek apie save perskaityti kitur", – tvirtina Raikinas.

Spektaklis dar naujas, gausiai lankomas ir "Satirikono", ir Puškino teatro žiūrovų, kartkartėmis leidžiasi į gastroles, jį jau pamatė Rygos ir Talino publika. Tačiau, kaip ir Nothomb romanai, rusiškoji sceninė "Priešo kosmetikos" versija susilaukia įvairiausių vertinimų. Skaitydamas recenzijas jauti, kaip kritikų burnose girgžda madingosios Nothomb vardas. Ir galbūt jie teisūs, kad dviejų vyriškių pokalbis oro uoste – prie čia užstrigusio Žeromo Angiusto staiga prisėda nepažįstamasis, Tekstoras Tekstelis, ir pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją, kurios kraupi atomazga išaiškėja tik istorijos pabaigoje – skaitant šį vien dialogų romaną nuvilia ištęstumu, atpažįstamomis citatomis, primygtiniu bandymu jam suteikti šiurpaus ir mazochistinio savęs kankinimo atspalvį. Juk Tekstelis, pasirodo, esąs pats Angiustas, kurio aistras ir nusikaltimus jam dabar atveria įkyrus vidinis balsas, įgavęs beveik šėtono pavidalą. Arba, kaip pasakytų pati Nothomb, kiekvieno pragaras yra jis pats. Tačiau antra vertus, spektaklis prikausto aktorių azartu, vaidmenų taiklumu ir vaidybos, ypač Raikino, virtuoziškumu, kitaip sakant, dviejų personažų, dviejų archetipinių sceninių charakterių kova "be taisyklių", kurios viražai ir humoras – reto malonumo reginys.

Iš recenzijų bandau įsivaizduoti: tuščioje scenoje – metalinių oro uosto kėdžių eilė, ant kai kurių iš jų – po magritišką manekeną (juodu kostiumu ir katiliuku ant galvos); staiga vienas jų sujuda ir pakilęs artinasi prie vyro, užstrigusio laukiant reiso ir įnikusio į knygą. Erdvėje kabo ekranai su reisų pavadinimais ir laiku, į Barseloną – atidedamas. Scenos gilumoje – išdidinta irgi magritiško dangaus fotografija. "Niekad nekalbėk su nepažįstamaisiais", – sukasi galvoje, kai imu modeliuoti dviejų aktorių scenoje kuriamą situaciją, žavinčią dueto meistryste, bet anaiptol nepageidautiną realybėje. Perskaitau Kozako prisipažinimą: "Beveik per dvi su puse valandos mes išnaudojame visus savo nervinius išteklius, juk reikia sukurti tokį intensyvų energetinį lauką, kokį rašydama sukūrė autorė. Laimingas, kad dirbu su Konstantinu, jo požiūris į darbą toks, kad galvoti apie ką nors kita, o ne apie spektaklį, prie jo tiesiog gėda. Tai – aukščiausios klasės profesionalas. Man regis, jei nebūtų aktoriaus profesijos, nebūtų ir jo paties." Kritikai spektaklį vadina meistriškumo pamoka, kur, žinoma, pirmuoju smuiku griežia Raikinas, Teksteliu papildantis ir taip nemažą savo kurtų įvairiausių sceninių piktadarių kolekciją. Ir patikiu, kad stebėti šį profesionalą, sekti įmantriausius plastinius ir psichologinius jo Tekstelio vingius, piktintis Tekstelio niekšingumu ir cinizmu, žavėtis jo lipšnia šypsenėle ir gąsdintis jo žodžių, taip pat matyti, kaip vienas prie kito derinasi aktoriai, kaip jie nuosekliai audžia vaidybos partnerystės giją, kaip su šachmatininkų tikslumu ir azartu išdėlioja savo partijas, – gurmaniškas malonumas. Tiesa, kaip baigiasi dviejų vyriškių istorija, žinau. Tačiau kadangi artistai prašė visų, kurie jau matė jų spektaklį ar perskaitė romaną, "pasirašyti", kad neišduos paskutinių "Priešo kosmetikos" įvykių, tai ir aš patylėsiu. Nors turbūt ir jiems, ir mums įdomiausias yra ne finalas, o pats ėjimo į jį procesas – įtampos ir netikėtų vaidybos posūkių kelias, kuriuo sukdami aktoriai netrukus įtraukia ir žiūrovus.

Tad, pasirodo, keisti keistų moterų romanai gali būti parankūs ir teatrui. O kad tuo patys įsitikintume, belieka abiejų aktorių sulaukti Lietuvoje – "Priešo kosmetika" numatyta balandžio pradžioje Nacionaliniame dramos teatre.