Feministinė kultūros kritika ne tik akademiškiems vartotojams

Lytys, medijos, masinė kultūra (sudarytojos Audronė Žukauskaitė ir Virginija Aleksejūnaitė). Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, 272 p., 500 egz.

Vilniaus dailės akademijos darbų seriją neseniai papildė naujas leidinys "Lytys, medijos, masinė kultūra", sudarytas Lygių galimybių plėtros centro rengtų tarptautinių konferencijų "Lytis ir kinas" (2003) ir "Lytis ir populiarioji kultūra" (2004) pranešimų pagrindu, kuriuose masinės ir populiariosios kultūros apraiškos analizuojamos šiuolaikinės lyčių teorijos požiūriu. Lietuvoje tokio pobūdžio publikacijų tikrai nėra daug. O ši knyga – tai dar vienas svarbus žingsnis kultūrinės ir socialinės emancipacijos procese. Leidinyje surinktus straipsnius jungia ne tik laisva akademinio formato samprata, bet ir plačiai suvokiamas kultūros objektas.

Australijos mokslininkė, feministinės teologijos atstovė Lucy Tatman klausia, kodėl būtent šiuo istoriniu momentu nekaltybė tapo tokia populiari, trokštama ir privaloma. Kino kritikė Almira Ousmanova dar kartą apmąsto meilės mitologiją sovietiniame ir dabartiniame kine. Britų mokslininkas Benjaminas Cope’as analizuoja produkcijos ir aistros, filosofė Audronė Žukauskaitė – kūno ir technologijų santykį kapitalizmo kontekste. Lietuviškąją televiziją, kiną ir reklamą aštriais socialinės kritikos įrankiais preparuoja Artūras Tereškinas, Margarita Jankauskaitė ir Renata Šukaitytė. Populiarios kultūros ikonų kreivumą narsto Laima Kreivytė, o Paulina Eglė Pukytė savajame esė kalba apie lietuviškojo internetinio folkloro asmeniškumus.

"Lytys, medijos, masinė kultūra" yra aktualus ne tik savalaike problematika. Pats šio leidimo atsiradimo faktas ir čia keliami klausimai dar kartą sugrąžina prie bendresnių feminizmo sampratų. Kas apibrėžia lietuviškąjį feminizmo variantą? Ar prasminga apie tokį kalbėti apskritai? Ar Lietuvoje plėtojama tik akademinė jo atmaina?

Akivaizdu, kad šiuo metu feminizmo ir lyčių emancipacijos impulsų Lietuvos kultūrinėje erdvėje daugėja. Kultūros savaitraščiuose beveik nuolat pasirodo meno kritikos straipsnių, paveiktų šiuolaikinės lyčių teorijos, vis daugiau menininkų ima kvestionuoti savo individualią, lyties nulemtą poziciją bei visuomenės normas, platesnio atgarsio susilaukia ir įvairūs socialiniai projektai. Pasirodė ir naujų leidinių: 2005 m. Lietuvos instituto iniciatyva išleista kompaktinė plokštelė "Moteris Lietuvos kultūroje 2005" ("Women in Lithuanian Culture 2005"), metų pabaigoje pasirodė ir vienas radikaliausių Vakarų feminizmo tekstų – Valerie Solanas "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas" lietuvių kalba. Lyčių temos vizualinės kultūros erdvėje gvildenamos ir mokslinių straipsnių rinkinyje "Pažymėtos teritorijos" (2005), ir ką tik pasirodžiusioje Tarptautinės dailės kritikų organizacijos (AICA) Lietuvos sekcijos leidinyje "Reprezentacijos iššūkiai".

Tačiau mokslinė diskusija neapsiriboja vien tik akademine erdve. Įdomu, kad populiariausiuose interneto portaluose pranešimai apie politinius skandalus ar apie populiarių žvaigždžių gyvenimą nesusilaukia tiek dėmesio ir komentarų kaip tie, kur vienaip ar kitaip paliečiama lyčių tema. Akivaizdus lietuvių auditorijos jautrumas šiai temai irgi yra ilgalaikio sąmonės laisvėjimo proceso dalis bei, galima sakyti, vienas iš vietinio feminizmo laimėjimų. Lietuviškas jo variantas akivaizdžiai reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis, yra prieštaringas ir konfliktiškas, čia, pasak Audronės Žukauskaitės, "emancipacijos siekis puikai dera su standartiniu, seksistiniu moteriškumo maskaradu, kurį moterys pačios nori vaidinti".

Kita vertus, šio dviprasmiškumo principo egzistavimą ir jo potencialų produktyvumą pabrėžia Amerikos žurnalistė, profesorė ir rašytoja Susan J. Douglas knygoje "Kur merginos. Moterų ugdymas pasitelkus žiniasklaidą" ("Where the Girls Are. Growing Up Female with the Mass Media"). Tie patys masinės kultūros vaizdiniai – populiarūs televizijos serialai, reklamos, popmuzikos grupių dainos, žiniasklaidos žvaigždžių istorijos – 6–8-ojo dešimtmečio Amerikoje visuomenei transliavo informaciją, nepastebimai įtvirtinančią konservatyvias socialines normas. Kartu ji bylojo (ypač moteriškai auditorijai) apie alternatyvias buvimo visuomenėje galimybes bei maišto formas. Štai 8-ojo dešimtmečio Amerikos moterų judėjimo lyderė, pritrenkiančios išvaizdos, seksuali ir be galo iškalbinga blondinė Gloria Steinem "pačios konservatyviausios industrializuotos pasaulio visuomenės" (S.J. Douglas) akivaizdoje atvirai kritikavo santuokos instituciją, tvirtindama, kad santuoka degraduojančiai veikia bet kokią asmenybę, o moteriai tai reiškia tik viena – vergiją. Prieštaringai vertinama pačių feminisčių, gražioji Gloria Steinem tapo tikra žiniasklaidos numylėtine. Tuo tarpu gerokai nuosaikesnėms feministėms, tokioms kaip Kate Millet ar Betty Friedan, kurios nesiangažavo į šiuolaikinės barbės grožio standartus, spauda rodė atvirą neapykantą pažerdama ne tiek kritikos, kiek asmeninių įžeidimų. Gloria Steinem viešose diskusijose tiesiog niekais paversdavo bet kokius antifeministinius argumentus ir palyginti lengvai, su jai būdinga elegancija, įtvirtino viešajame diskurse radikaliausias feminizmo nuostatas. Atrodo, feminizmas neturi būti vienpusiškas, kad būtų efektyvus ir pasiektų adresatą. Mintis, kad alternatyvias identifikacijos galimybes ir sustabarėjusių lyčių normų transgresiją gali pasiūlyti ir šių dienų ikonos, girdima ir šiame straipsnių rinkinyje.

Knygos "Lytys, medijos, masinė kultūra" problematika siekia peržengti tiesioginį Vakarų teorinių schemų taikymą specifinėje posovietinėje erdvėje ir nuosekliai įsilieja į bendrą mokslinių feminizmo tyrimų ir lyčių kritikos raidą Lietuvoje. Kita vertus, tai nėra tik moksliniai straipsniai siauram akademiniam ratui. Konferencijas, kuriose lankytojai dažnai netilpo salėse, lydėjo ir vieši renginiai jaunimui (konkursai, kino peržiūros). Pranešimų tekstai yra labai įvairūs ir lengvai skaitomi, juose aptariami atpažįstami popkultūros personažai. Nereikia manyti, kad tik mokslų daktaro laipsnį turintis žiūrovas, studijuojantis semiotiką ir diskurso analizę, gali iššifruoti mizoginiškas alaus reklamas ar vietinių realybės šou cinizmą. Tačiau vienas svarbių kultūros kritikos uždavinių ir yra išmokyti mus visus tapti sąmoningesniais vartotojais.