Pasaulyje

Juokas ir tiesa

aną savaitę Londone

iliustracija
Henri Rousseau. "Sapnas". 1910 m.

Sekmadienį, paskutinę dieną prieš "sekmadienio tapytojo", "smulkiojo buržua", "muitininko", kaip jį vadino amžininkai, Henri Rousseau parodos "Tate Modern" galerijoje uždarymą, prie kasos susimetusi ilgiausia eilė. Paskui prie įėjimo į sales – vėl eilė. Viduje – grūstis. Vienas vaikinas su baltais sportbačiais ir anglams būdingu kūdikio veidu ties vienu paveikslu pasisako: "Kaip aš nekenčiu tokių paveikslų!" Bet žmogus vis tiek dvi eiles atstovėjo, už bilietą susimokėjo – ir nemažai, kad per kitų galvas prisigrūstų prie tų nekenčiamų paveikslų. Ir kad paskui, jau dvyliktoje salėje, pamatytų aukščiausiu dailininko kūrybiniu laimėjimu laikomą "Sapną", tapytą 1910 metais, ir sužinotų, kad, kaip rašė tuomet poetas ir kritikas Apolineras, galbūt "šiemet jau niekas nesijuoks". O Rousseau tais pačiais metais ėmė ir numirė. Galų gale pasiekęs gyvenime vienintelį dalyką – kad niekas nebesijuoktų. "Užsispyrusiam ir paslaptingam, ar jam rūpėjo, kad žmonės juokiasi? Ar jis žinojo, kad jie juokiasi?" – klausia straipsnio "Kai Henri sutiko Pablą" autorius Johnathanas Jonesas (Guardian, 05 10 29).

Kokių aštuonerių metų mergaitė parodoje patampo mamą už rankovės priešais turbūt įspūdingiausią parodos paveikslą "Karas" ir sako: "Šitas paveikslas įkvėpė mane parašyti rašinėlį mokykloje". (Vadinasi, jau ne pirmą kartą parodoje.) "Tikrai? – klausia mama, – apie ką tas rašinėlis?" "Apie karą ir mirtį."

Pasirodo, šitas paveikslas įkvėpė ne tik aštuonmetę mergaitę – jis, kaip teigia Johnathanas Jonesas, įkvėpė ir vieną iš garsiausių XX a. dailininkų, iš kurio niekas tuo metu nesijuokė, nutapyti vieną iš garsiausių XX a. paveikslų – "Gerniką". "Galų gale Rousseau parodė Picassui, kaip būti menininku. Picasso nutapė pačius sudėtingiausius XX a. paveikslus. Tačiau, Rousseau paveiktas, jis nutapė ir pačius skaidriausius." (ten pat) Pagalvojau, kad Picasso turbūt slapta iš tikrųjų norėjo, kad ir iš jo juoktųsi, todėl pradėjo tapyti "žmones su išėjusiomis iš galvos akimis".

Parodoje, be kitų dalykų, rašoma, kad net Rousseau Paryžiaus priemiesčių peizažai iš tiesų retai kada tiesiog atspindi matytą vaizdą. Rousseau pasidarydavo greitą eskizą, o paskui eidavo namo ir nutapydavo visai kitaip, pridėdavo objektų iš visai kitų šaltinių. Žodžiu, kaip norėdavo, taip ir nutapydavo, visomis prasmėmis.

Aš, pavyzdžiui, irgi, nors ir tikrą įvykį aprašau, bet kaip noriu, taip jį ir aprašau, o jei retkarčiais noriu ką nors prikurti, tai ir prikuriu (tik, žinoma, ne šiuose puslapiuose). Tai ir yra kūryba. Tačiau šiais laikais, skaitytojams nesveikai trokštant "tikrovės" ir "tiesos", taip, pasirodo, negalima. Ypač klestint autobiografijų žanrui. Jameso Frey’aus bėdų memuarai "Milijonas gabalėlių" ("A Million Little Pieces") praėjusiais metais Amerikoje tapo antruoju pagal populiarumą bestseleriu po to, kai autorius pasirodė Opros Winfrey TV pokalbių laidoje, kur papasakojo apie savo gyvenimą "ant ribos", sėdėjimą kalėjime, chronišką alkoholizmą ir savęs žalojimą. Tačiau kažkokie nuobodos, neturintys ką daugiau veikti gyvenime, iškniso ir "demaskavo" internete, kad Frey’us, girdi, svarbiausias savo gyvenimo dalis išgalvojo. Pamanyk, didelio čia daikto, jeigu skaityti buvo įdomu? Frey’us iš pradžių bandė apginti "esminę knygos tiesą", bet paskui vėl sudalyvavo TV laidoje (čia tai jau pats kaltas – kam ėjo ten antrą kartą?), kurioje visagalė "teisuolė" Opra apkaltino jį skaitytojų išdavimu ir privertė prisipažinti, kad daug ką "sistemingai iškreipė". Nežinia, ar autorius neturės grąžinti 3 milijonų dolerių honoraro. Kelios Amerikos skaitytojų grupės kelia prieš rašytoją ir jo leidėją bylas dėl "neteisėto pasipelnymo", "neatsakingo tvirtinimo" bei "tyčinio melagingo tvirtinimo" ir reikalauja kompensacijos už laiką, prarastą skaitant knygą, taip pat už laiką, sugaištą keliant bylą. Maitvanagiai – tik žalią mėsą jiems paduok, tik "tikrą gyvenimą". Taip jiems ir reikia, kad pasimovė.

Paulina Pukytė