Szabó byla

István Szabó

Garsiausias vengrų režisierius Istvánas Szabó, kuris neseniai prisipažino bendradarbiavęs su komunistiniu saugumu, sulaukė masinės menininkų ir intelektualų paramos. Praėjusią savaitę vykusiame 37-ajame vengrų kino festivalyje jį pasitiko ovacijos. Pasak savaitraščio "Elet es Irodalom", "Oskaru" apdovanoto filmo "Mefistas" režisierius ir vienas Europos kino akademijos kūrėjų 1957–1963 m. rašė ataskaitas saugumui. Endre Kepesi slapyvardžiu prisidengęs Szabó juose aprašinėjo kino mokyklos draugų ir kitų režisierių (tarp jų ir Mikloso Jancso bei Martos Meszaros) pažiūras bei asmeninį gyvenimą. Szabó prisipažino bendradarbiavęs ir aiškino, kad taip bandė apsaugoti savo draugą, kuriam už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje grėsė mirtis. Vengrijos televizija parodė 1956 m. spalio 30 d. nufilmuotus kadrus, užfiksavusius partijos rūmų Respublikos aikštėje šturmą. Vienas jo dalyvių – baltu lietpalčiu ir ginkluotas – buvo Palas Gaboras, Szabó studijų draugas, vėliau – režisierius ir Martos Meszaros asistentas. Esą jį nuo saugumo keršto norėjo apsaugoti režisierius. Gaboras mirė Italijoje 1987 m., bet jo našlė nieko nekomentuoja. Tačiau pasigirdo ir istorikų balsų, kad nufilmuotas visai ne Gaboras, bet kitas revoliucionierius Laszlo Marsanyi, kuris dabar gyvena Naujojoje Zelandijoje.

Praėjusią savaitę kairiosios pakraipos laikraštyje "Nepszabadsag" pasirodė beveik šimto menininkų, žurnalistų, istorikų ir kinematografininkų pasirašytas atviras laiškas. Jame rašoma: "Istvánas Szabó jau keturiasdešimt penkerius metus kuria mums vertingus ir svarbius filmus. Kuria juos ne tik vengrams. Jį žino visame pasaulyje. Mes jį mylime, gerbiame ir juo didžiuojamės." Tarp pasirašiusiųjų – režisierius Miklosas Jancso, operatorius Lajosas Koltai, buvęs prezidentas Arpadas Gonczas, dainininkė Zsuzsa Koncz.

Vengrų filmų festivalį atidarė naujausias Szabo filmas "Giminaičiai". Atvykusį į Budapešto kongresų centrą režisierių pasitiko ovacijos, o premjeras Ferencas Gyurcsany viešai paspaudė Szabo ranką. Vengrų kino žurnalistai sako, kad iš konteksto išimtas istorinis faktas, be abejo, bus panaudotas priešrinkiminėje partijų kovoje, nes reikia sužadinti abejones senais autoritetais, kad atsirastų vietos naujiems. Beje, Vengrijoje niekam ne paslaptis ir tai, kad 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais bene drąsiausiais laikyti režisieriai Peteris Bacso ir Andrásas Kovácsas savo karjerą pradėjo kaip cenzoriai.

Festivalio surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavo seni kino mokyklos draugai – Istvánas Szabó, Judit Elek, Jánosas Rózsa, Zsoltas Kézdi-Kóvacsas. Ši karta 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais sukūrė Vengrijoje filmus, kurių pavydėjo visi. Tuometinis vengrų kinas įžvalgiai analizavo žmonių laužymo sistemą, jų sąmonės "perdirbimo" metodus, verčiančią juos apsimetinėti prievartą. (Vienas Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas kiek vėliau – jau 9-ojo dešimtmečio pradžioje – vengrų kiną net pavadino antitarybiniu ir savo iniciatyva uždraudė kinematografininkų sąjungai rengti vengrų filmų savaitę.) Vieną drąsiausių to laikotarpio filmų "Vera Angi" sukūrė Palas Gaboras. Filmo herojė išsiskiria savo pilietine drąsa. Ją įsidėmi valdžios atstovai. Verai pritaikomas ideologinis perauklėjimas, psichologinis "smegenų plovimas", ir ji tampa pasyvia kolektyvo nare.

Tos kartos režisieriai nebuvo ištikimi sistemos užduočių vykdytojai. Daugių daugiausia jie tikėjo "žmogiško veido socializmu". 1956 m. rudenį Palas Gaboras buvo sukilėlių komiteto narys. Jo draugas Istvánas Szabó perduodavo sukilėlių radijo pranešimus. Tada jiems dar nebuvo dvidešimt. Vėliau elitinėje kino mokykloje jie privalėjo maskuotis, nes spaudimas buvo milžiniškas. Vyko prie sukilimo prisidėjusių žmonių gaudynės, šimtai buvo pakarti. Žmonės masiškai bėgo į Austriją. Buvęs premjeras Imre Nagy buvo klasta Janoso Kadaro atgabentas iš internavimo vietos Rumunijoje į Vengriją, nepasirašęs lojalumo dokumentų nuteistas mirti ir pakastas kalėjimo šiukšlyne prie tvoros. Tačiau mitinguose buvo skelbiama stabilizacija. Ištrinti tragediją stengtasi ir pilnomis parduotuvių vitrinomis. Tačiau spaudos konferencijoje kalbėta ne apie tai. Joje neskambėjo ir apibendrinimai bei moraliniai vertinimai. Kalbėta tik apie pamirštus faktus. Apie tai, kaip kartą prie teatro, kuriame repetavo kino mokyklos studentai, atvažiavo policijos "Pobedos". Ginkluoti policininkai studentus nuvežė į nuovadą ir liepė rašyti raportus apie draugus. Kai kurie sutiko tai padaryti. Kézdi-Kóvacsas prisiminė policijoje buvęs pagirtas už tai, kad pranešė apie diskusiją "subjektyviojo realizmo" tema. Po to pranešimo juo pradėta pasitikėti. Matyt, kas nors kitas savo pranešime taip pat aprašė tą diskusiją, ir faktai sutapo. Gal tas kažkas buvo Szabó?

Garsiausi Szabó filmai "Mefistas", "Saulės lašas", "Apsisprendimas" prabyla apie iškilios asmenybės kolaboravimą su nusikalstama sistema, ne vieno jo filmo herojai nesugeba rasti savo vietos besikeičiančioje politinėje situacijoje. Szabó sako, kad instrukciją apie tai, kaip elgtis diktatūros sąlygomis, jis įdėjo į 1979 m. sukurtą filmą "Pasitikėjimas". "Pasižiūrėkite jį, ten viskas pasakyta". Spaudos konferencija parodė, kad pranešimas apie Szabó bendradarbiavimą nesugriovė tos kartos solidarumo. Visą laiką jie buvo kartu. Nė vienas jų nebuvo pašalintas iš mokyklos. Szabó dėkojo kolegoms už palaikymą ir atsiprašė.

37-ajame vengrų filmų festivalyje triumfavo ne konkurse parodyti Szabó "Giminaičiai" – filmas apie korupcijos psichologiją, sukurtas pagal Zsigmondo Moriczo romaną, priskiriamą prie vengrų literatūros kanono. Pasibaigusi savižudžio šūviu jauno teisininko karjeros istorija, kaip ir nemažai kitų Szabó filmų, yra pasakojimas apie gundymą. Tačiau, pasak lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio, šįkart gundymo scenerija tampa ne siaubingos komunizmo ar fašizmo sistemos dekoracijos, bet sava provinciali valdžios mafija, kuri siekia, kad jaunas ir gabus teisininkas taptų jos dalimi. Moralinio atsinaujinimo ir kovos su korupcija mieste banga iškelia naują mero teisės reikalų patarėją. Tai visuotinai mylimas ir tyras Ištvanas (jį vaidina populiarusis Sándoras Csányi). Niekas nemoka taip, kaip Szabó, parodyti valdžios prijaukinimo akimirkos. Tikintis savo talentu ir nepriklausomybe jaunuolis netrukus atsiduria tarp išrinktųjų, sėdi prie vieno stalo su meru ir atlaidžiai besišypsančiu vyskupu. Netrukus paaiškės, kad vienas svarbių miesto veikėjų, dešinioji mero ranka, yra nežinomas Ištvano giminaitis, o to tariamo giminaičio žmona siunčia jam gundančius signalus. Valdžios gundymas yra neatsiejamas nuo erotinio gundymo.

Politika – nuo jausmingumo, draugiškų šypsenų, cigarų ir konjako. Ištvanas nuolat girdi, kad Vengriją išsaugojo šeimos ryšiai, todėl visi turi elgtis kaip giminės. Pirmasis "šeimos" palankumo ženklas bus pasiūlymas nusipirkti pigią vilą. Kai paaiškės, kad joje nėra nė vienos nevogtos plytos, trauktis bus jau per vėlu.

Ištvanas pradės suprasti, kad jo kabinetas yra tarsi kamera be išėjimo, kad nesuprastum, kada tapai valdžios vergu. Demistifikavimas apima ir vizitą į sostinę, Vengrijos parlamento rūmus, kur milžiniškoje neogotikinėje salėje keli nekompetentingi parlamentarai klausosi ministro kalbos. Ištvanas jau žino, kad viskas, kas svarbu, vyksta kažkur kitur, kad atsidūrė spąstuose. Jis tik nesupranta, kur padarė pirmą klaidą, kada pirmą kartą buvo papirktas. Apie tai perspėja sapnai, kuriuose jis vejasi nuvažiuojantį traukinį. Traukiniu važiuoja jo aplinkos žmonės. Pirmosios klasės vagone po kojomis painiojasi kiaulės. Sobolewskis teigia, kad aprengęs savo herojus 4-ojo dešimtmečio kostiumais, Szabo sukūrė pamokomą filmą mums visiems. (Beje, vengrų merą filme vaidina rusas Olegas Tabakovas, bankininką – čekų režisierius Jirzi Menzelis).

O Vengrijoje ir vėl bręsta naujas saugumo skandalas. Jaunas istorikas Krisztiánas Ungváry išspausdino straipsnį, kuriame teigia, kad Estergomo ir Budapešto arkivyskupas ir Vengrijos primas Laszló Paskai 1965–1974 m. buvo saugumo agentas "Mokytojas", nuolat teikęs informaciją apie tai, kas vyksta vengrų Bažnyčioje.

Pagal lenkų spaudą parengė Kora Ročkienė