Atiduočiau gyvybę už Izraelį

"Miunchenas"

Naujausias Steveno Spielbergo filmas "Miunchenas" jau ne pirmą savaitę rodomas ir mūsų ekranuose. Režisierius spėjo sulaukti ir pagyrimų, ir karčios kritikos bei priekaištų. Apie sunkų "Miuncheno" kelią pas žiūrovus ir apie su terorizmu susijusias sudėtingas moralines kiekvienos valstybės problemas režisierius pasidalijo mintimis su vokiečių žurnalo "Spiegel" korespondentais Larsu Olavu Beieriu ir Erichu Follathu. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Ar asmeniškai prisimenate pasikėsinimą į olimpinę Izraelio rinktinę? Kur Jus užtiko ta tragiška žinia?

Prisimenu labai gerai. Žiūrėjau per televizorių "Wide World of Sports" – tiesioginę transliaciją iš Miuncheno, kai buvo paskelbta ši informacija, o sporto komentatorius Jimas McKay’us staiga tapo pasaulinės politikos faktų specialistu. Ilgas valandas negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus. Manau, kad būtent tada pirmąkart išgirdau žodžius "teroristas" ir "terorizmas".

Anksčiau Jums ne kartą siūlė kurti filmą apie Miuncheno įvykius. Jūs ilgai jo vengėte. Kodėl?

Atsisakinėjau ne vienerius metus, nes man netiko scenarijai, o tema atrodė labai plati. Kalbėjausi apie filmą su keliais man svarbiais žmonėmis, tikėdamasis, kad jie mane atkalbės nuo šio sumanymo. Net su savo tėvais ir rabinu. Deja, niekas nenorėjo man padaryti tokios paslaugos. Tad kartu su scenaristu Tony Kushneriu rimtai ėmėmės darbo, be išankstinių nusistatymų, kiek tik buvo įmanoma neidami į kompromisus.

Nesigailite?

Jokiu būdu. Dabar esu be galo patenkintas, kad turėjau drąsos sukurti "Miuncheną".

Ar iš tikrųjų suvokėte, į kokį politinių minų lauką žengiate? Jūs parodėte ne tik palestiniečių teroro aktus, bet pirmiausia kietą Izraelio reakciją, keršto kampaniją. Ar suvokėte, kad įžeisite daugybę draugų žydų, kurių pagarba Jums po "Šindlerio sąrašo" buvo milžiniška?

Patikėkite, nebuvau naivus. Esu Amerikos žydas ir puikiai suvokiu palestiniečių ir Izraelio konflikto subtilybes.

Apskritai filmas buvo sutiktas entuziastingai, bet pasigirdo ir aštrios kritikos. Retai atsitinka, kad režisierių taip pultų, taip įžeidinėtų. Buvo galima perskaityti, kad esate aklas pacifistas, tiesiog Izraelio išdavikas.

Laimei, taip rašo nedidelė, nors gausiai rėkianti mažuma. Liūdna, kad kai kurie dešinieji JAV fundamentalistai yra tokio riboto proto ir tokie dogmatiški. Ačiū Dievui, man svarbūs žmonės "Miuncheną" suvokia kitaip. Pavyzdžiui, liberalūs Amerikos žydai ir net kai kurių tuometinių aukų šeimos Izraelyje pagrindinę filmo mintį laiko sava.

Didžiausias priekaištas "Miunchenui" yra ideologinis. Jūs sulyginote izraeliečius persekiotojus ir Palestinos nusikaltėlius.

Tai absurdas. Tie kritikai elgiasi taip, tarsi mums visiems stigtų bet kokio moralinio kompaso. Blogis yra tai, kas įvyko Miunchene, kai žmonės imti įkaitais ir žudyti. Ten įvykdytas šlykštus nusikaltimas. Klausimai apie nusikaltėlių motyvus ir rodymas, kad jie taip pat turi savo šeimas ir savo istoriją, vis dėlto nepateisina jų poelgių. Bandymas suprasti žudynių ištakas juk nereiškia, kad su jomis susitaikai. Suprasti nereiškia atleisti. Supratimas neturi nieko bendra su atlaidumu. Tai drąsus ir sveikas požiūris.

Jūsų kritikai tvirtina, kad Jūs sužmoginate terorą.

Turėčiau jį nužmoginti, nes teroristai nėra žmonės? Mėginau nedemonizuoti kaltininkų. Kartoju: tai neturi nieko bendra su simpatijomis ar jų poelgių pateisinimu. Manau, kad įžeisčiau nužudytųjų atmintį, jei nepaklausčiau "kodėl?", jei neužduočiau klausimo apie teroro šaknis. Mano filmas neturėjo būti pamfletas, karikatūra. Draudžiu sau paprastai atsakinėti į sudėtingus klausimus.

Filmo herojų agentą Avnerį pradeda graužti abejonės dėl atliekamos naikinimo misijos. Galiausiai jis pradeda konfliktuoti su slaptosiomis Izraelio tarnybomis. Ar Jūs manote, kad Izraelio premjerės Goldos Meir iniciatyva surengta atpildo akcija buvo klaida?

Manau, kad Izraelio premjerė privalėjo reaguoti į siaubingą Miuncheno provokaciją. Vokietijoje buvo nužudyti žydai, ir tai įvyko per olimpines žaidynes. Tokios istorinės reikšmės įvykis, toks ribų peržengimas negalėjo likti nenubaustas. Miunchenas davė pradžią nacionalinei Izraelio traumai. Manau, kad iš pricipo ji pasielgė teisingai.

Tik iš principo?

Keršto kampanija, net jei jos tikslas – teroro prevencija, gali turėti ir nepageidaujamų padarinių: ji keičia žmones, užkrauna jiems naštą, padaro juos žiauresnius, veda moralinio žlugimo link. Net jei "Mosado" agentų kraujas ledinis.

Tačiau kerštas greičiausiai (nepaisant trumpalaikio nusiraminimo) nėra joks sprendimas?

Būtent. Paprastai atsakas į prievartą yra prievarta.

Jūsų filme Golda Meir sako, kad kiekviena civilizacija ekstremaliais atvejais privalo "rasti kompromisą su savo vertybių pasauliu". Tai – pagrindinė filmo frazė.

Iš tikrųjų.

Vienas sakinys pragmatiškai, giliai atskleidžia esmę ir tarsi nusako būsimus įvykius. Jis yra tarsi kito teroro akto, tarptautinės politikos lūžio pranašystė. Ilgame pabaigos epizode Jūs rodote dar nesugriautus Pasaulinio prekybos centro dangoraižius Manhetene ir taip tarsi nutiesiate ryšį tarp 1972 m. rugsėjo 5-osios Miunchene ir 2001 m. rugsėjo 11-osios Niujorke.

Manau, kad nereikėtų lyginti tų abiejų įvykių kaltininkų. Nėra ryšio tarp anų laikų Palestinos teroro ir dabartinio "Al-Quaidos" teroro. Izraelio ir Palestinos konfliktas ir džihadas neturi nieko bendra.

Tačiau akivaizdus abiejų tų teroro aktų panašumas: vienas sukrėtė tuometinį Izraelį, o kitas prieš daugiau nei ketverius metus – JAV pagrindus. Savaime kyla didžiausias klausimas, kiek pilietinių laisvių turi paaukoti valstybė, kad galėtų pasipriešinti prievartai ir visiškai apsaugoti savo piliečius?

Filmas jau sukėlė JAV diskusijas apie Artimuosius Rytus ir dabar paskelbto George’o W. Busho "karo su terorizmu" metodus.

Kaip apibrėžtumėte savo požiūrį į Izraelį?

Nuo tos dienos, kai pradėjau mąstyti politiškai ir apibrėžiau savo moralinius įsitikinimus, taigi nuo ankstyvosios jaunystės laikų, esu karštas Izraelio gynėjas. Būdamas žydas suvokiu, kaip mums visiems yra svarbu, kad Izraelis egzistuotų, ir būtent todėl, kad didžiuojuosi, jog esu žydas, man kelia nerimą pasaulyje augantis antisemitizmas ir antisionizmas. Filme keliu klausimus, susijusius ir su amerikiečių karu prieš terorą, ir su Izraelio atsaku į palestiniečių pasikėsinimus. Jei reikėtų, būčiau pasirengęs atiduoti gyvybę ir už JAV, ir už Izraelį.

Ar bijote ekstremalių reakcijų?

Kiekvienas reaguoja į filmą savaip, nes kiekvienas turi savo politinius įsitikinimus ir gyvenimo patirtį. Manau, kad taip ir turi būti. "Miuncheną" matę palestiniečiai mano, kad filmas yra pernelyg "proizraeliškas" ir skundžiasi, kad jų požiūris ir argumentai filme nėra gerai girdimi. Apie žydų kritiką jau kalbėjome. Nieko nepadarysi. Žinoma, būtų gerai, jei filmas nors kiek sugriautų iki šiol buvusias nepajudinamas pozicijas ir sukeltų tikrą diskusiją. Kad nors kartą Artimuosiuose Rytuose dialogas būtų garsesnis už mūšį. Talmude parašyta, kad diskusija apie tikrąjį kelią yra "aukščiausias gėris".

Parengė Kora Ročkienė