Filmas apie roko ištakas

Bobas Dylanas žurnalui "Rolling Stone" sakė: "Dainą "I Walk the Line" leido per radiją visą vasarą, ji nepriminė nė vienos kitos. Įrašas skambėjo tarsi balsas iš Žemės gelmių. Kiekvienas ritmo dūžis, kiekviena teksto eilutė stulbino gilumu ir paslaptimi. Cashas buvo kantri muzikos įsikūnijimas, jos širdis ir siela". Jameso Mangoldo filmas "Ties jausmų riba" ("Walk the Line", JAV, 2005) rodo Johnny Casho gyvenimą, jo keliones kartu su rokenrolo pionieriais, tarp kurių buvo Elvisas Presley, Carlas Perkinsas, Jerry Lee Lewisas ir Waylonas Jenningsas. Filmo kulminacija – garsusis koncertas Folsomo kalėjime 1968 metais. Cashas buvo pats geidžiamiausias savo laikų muzikantas – šlovės viršūnėje jis parduodavo daugiau plokštelių už "Beatles". Kartu filmas pasakoja ir istoriją apie menininko gimimą. Cashas atrado save kovodamas su praeitimi, pykčio priepuoliais, priklausomybe nuo narkotikų ir lengvos šlovės pagundomis. Dėl nepakartojamo stiliaus ir dainų, kuriose nuolat girdimi mirties, meilės, išdavystės, nuodėmės, vilties ir tikėjimo motyvai, Cashas tapo neabejotinu savo kartos didvyriu.

Scenaristas ir režisierius Jamesas Mangoldas sako: "Kuo geriau galėjau pažinti ankstyvąjį jo gyvenimo ir karjeros etapą, tuo buvo akivaizdžiau, kad pagaliau turiu progą sukurti filmą apie laikus, kai muzika buvo tik muzika, o ne pinigų darymo ir klipų gamybos pramonė, kaip kad yra dabar. Johnny istorija nėra vunderkindo ar milžiniškų ambicijų istorija: Cashas pradėjo vėlai, jis pats išmoko groti gitara ir negalėjo tikėtis niekieno paramos. Tačiau jis turėjo pakankamai išminties bendradarbiauti su įrašų kompanija, kuri buvo tikras muzikinės revoliucijos lopšys. Supamas nepaprastai talentingų menininkų, Johnas tapo tuo, kuo netapo nė vienas iš jų – amžinu pasakojimo meistru ir jaudinančiu tamsos balsu. Jo dainos buvo nepakartojamos, asmeniškos ir rūsčios. "Ties jausmų riba" – tai ir galimybė papasakoti vieną nuostabiausių mūsų laikų meilės istorijų. Neįtikėtina, bet dešimt metų vienintelė vieta, kur Johnas ir June galėjo būti kartu, buvo scena, kurioje juos stebėjo dešimt tūkstančių žiūrovų. Tai buvo neįprasta ir romantiška, nes scenoje viskas netenka prasmės, svarbus yra tik su partneriu arba partnere siejantis ryšys. Praėjo daug metų, kol mūsų herojai galėjo tą ryšį perkelti iš scenos į asmeninį gyvenimą."

Filmas pasakoja apie muzikos revoliuciją, kuri 6-ajame dešimtmetyje pakeitė amerikiečių populiariąją kultūrą. Kai po tarnybos kariuomenėje J.R. Cashas atvažiavo į Memfį, roko žvaigždės sąvoka dar neegzistavo. Dainavusiam apie tikėjimo ir atpirkimo ieškančius žmones Cashui teko pagrindinis vaidmuo gimstant rokenrolui. Jis padarė didžiulę įtaką, nes labiausiai vertino sunkų darbą ir bendražmogiškas vertybes. Todėl jį idealizavo "Beatles", Bobas Dylanas, Joe Strummeris, "U2" ir "Coldplay".

Iš pat pradžių Mangoldas nusprendė nepasakoti apie 70 Casho gyvenimo metų, bet susikaupti ties pačiu audringiausiu ir menkiausiai žinomu laikotarpiu – vaikystės metais, keliu į šlovę, nuopuoliu ir triumfišku sugrįžimu: "Jaunas Johnas ir jo draugai buvo pionieriai, jiems teko nugalėti daug sunkumų, kad galėtų rasti savąjį kelią. Ką reiškia būti roko žvaigžde, jei prieš tave ja niekas nebuvo? Kaip susidoroti su šlove, pinigais, gerbėjais ir reikalavimais? Tada nebuvo patyrusių technikų, gerų sunkvežimių, penkių žvaigždučių viešbučių, mobiliųjų telefonų, leidžiančių palaikyti ryšį su šeima. Tokie žmonės kaip Johnas, Elvisas ir Jerry Lee paprasčiausiai kraudavosi daiktus ir važinėjo iš vieno koncerto į kitą. Niekas nesupranta, kokios sunkios būdavo tos kelionės. Šito pasaulio niekas anksčiau nerodė." Mangoldas sako norėjęs ekrane perteikti entuziazmą, kuris lydėjo roko gimimą: "Ši akimirka jau niekad nepasikartos. Nusprendžiau parodyti, kad pasaulį pakeitusią muziką sukūrė grupelė kuklių vaikėzų. Ankštame Memfio kambarėlyje įvyko tikra revoliucija."

Parengta pagal reklaminę filmo medžiagą