Peržengiant regimybės ribas

Aušra Andziulytė. "Apie smėlį ir vandenį". 2005 m. Skarda, aliejus

2006 m. sausio 27 – vasario 19 dienomis Kauno "Meno parko" galerijoje (Rotušės a. 27) veikia tapytojos Aušros Andziulytės paroda "Asmeninis laikas. Miražai", atskleidžianti intuityvų ir kontempliatyvų dailinininkės tapybos darbų pobūdį. A. Andziulytės teptuko linijų virpesys suteikia galimybę prisiliesti prie neužfiksuojamos, nematerialios – kaip vandens mirgėjimas įmetus į jį akmenėlį – akimirkos, patirti magišką laikinumo trauką, įsiklausyti į kasdienio triukšmo prislopintą vidinį troškulį ir atsiverti paprastumo grožiui. Pastarųjų metų Aušros Andziulytės tapyba ant drobės ir ant šviesą reflektuojančios, todėl nuolat vizualiai kintančios skardos liudija itin kruopštų, apmąstytą, išbaigtą ir technologiškai precizišką dailininkės požiūrį į kūrybinį procesą.

Tapytojos dėmesys dabar sutelktas į intymių ir asmeniškų dalykų tapymą. Pavadinusi Aušrą Andziulytę kontempliuotoja, nenurodau visai naujos menininkės pozicijos: juk mėgavimasis vaizdais, aplinkos stebėjimas būdingas romantinei pasaulėjautai ir didžiajai daliai lietuviško meno. Nuožmiosios ekspresionistinės jos tapybos jau nebėra, tas etapas baigėsi, kontempliuojant neanalizuojama, nesipriešinama, tik ramiai laukiama to, kas bus duota. Tiesą sakant, gerai, kad neįsikibta visam gyvenimui į vieną tendenciją, bet gaila, kad nebėra klampaus spontaniškumo ir gilių spalvų jėgos, nuolat versdavusios ties jos paveikslais suklusti ir netgi šiek tiek šiurptelėti. Tik vienas kitas darbas ("Ašmenys", "Du", 2004) dar primena grėsmingąjį ciklą plauko tema arba "Palėpės šešėlį" (1992), seniai pripažintą XX a. pabaigos Kauno tapybos klasika ir mįslingai tebetįstantį "Lūžio kartos" ekspozicijoje Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje.

Aušrai Andziulytei ir dabar svarbiausia išlieka tai, kas tradiciniu požiūriu yra laikoma tapyba – laisva tapysena ir gestas, faktūriškumas, spalva ir turtingi koloritai. Šiandienėje jos tapyboje visa išgyvenama ir atveriama čia pat, matant, įsižiūrint, kontempliuojant. Toks jos tapymo būdas, toks pats turėtų būti ir šių paveikslų suvokimas. Tapyba užsiimanti jau kone dvidešimt metų (Vilniaus dailės akademija baigta 1987 m.), Aušra Andziulytė gerokai paėjo kontempliatyvios kūrybos keliu. Nuo atpažįstamos tikrovės vaizdavimo per peizažą ir figūrą prieita iki abstrakcijos su natūros pamatu ir ryškiu asmeniškumo šydu. Tai – asmenybės brandos rezultatas, kai nebijoma savo jausminių reakcijų, kai neabejojama, kad paveikslo plokštumoje pavyks jas paversti sunkiai nusakomų spalvinių niuansų estetika ar darnia ir lanksčia konstrukcija.

Lietuvos tapyboje jau būta įsižiūrėjimų ir atsivėrimų, nusakomų sausu žodžiu abstrakcija: trapių ir drastiškų kaip Kazės Zimblytės, šnabždančių apie laiką kaip Eugenijaus Cukermano, dangiškai tyrų kaip Rūtos Katiliūtės. Aušros Andziulytės abstrakcijos – tai jos įsimąstymo būsenos kvintesencija, intuityvus dermės ir konflikto principo įkūnijimas, troškimas sukurti paveiksle erdvę ir siekimas, dailininkės žodžiais tariant, "nutapyti tai, kas tvyro, ko negali pačiupinėti". Ji mėgsta būti ten, kur ryškūs judėjimo, laikinumo, kitimo ženklai. Prie jūros. Kalnuose. Ant smėlio. Dirbtuvėje. Su muzika. Su arbatos puodeliu. Kad būtų ką kontempliuoti, kad juslėmis priartėtų prie to kažko, kas egzistuoja už regimybės ribų. Ir galbūt, jei tądien nestokos rankos lengvumo, akies jautrumo, jai pavyks plokščiame drobės ar žibančios skardos paviršiuje sutverti gyvastingumu pulsuojančią paveikslo erdvę.

Abstraktus mano mintijimas, bet greičiausiai tik taip įmanoma kalbėti apie tapytoją Aušrą Andziulytę, atsisakančią vaizdavimo ir kartu sugebančią formų, linijų ir spalvų tapsmu perteikti esmines asmeninės ikonografijos prasmes.