Sąmoningas buities menas

Peter Traag. "LTD kėdės"

Grynojo šiuolaikinio meno sergėtojai ŠMC į savo erdves vieną po kitos įsileido taikomosios dailės parodas. Praėję metai baigėsi Vokietijos dizainu, šie prasidėjo Britų dizaino projektu. Greta šios ekspozicijos pristatomi trys menininko Davido Mabbo sukurti kilimai, inspiruoti XIX a. pabaigos britų meno ir amatų sąjūdžio lyderio Williamo Morriso veiklos. Jei priskaičiuosime ir 2000-aisiais vykusią italų dizaino parodą, susidarys nedidelis nacionalines dizaino mokyklas reprezentuojančių parodų ciklas.

Ar šios parodos – nuosekli ŠMC parodų strategijos dalis, ar atsirado sėkmingai sutapus aplinkybėms, ne taip svarbu. Svarbiausia, kad plačiajai publikai pasitaikė galimybė pažiūrėti į savo buitį ŠMC salių šviesoje ir atrasti, kad dizainas turi istoriją ir ji prasidėjo ne 1990-aisiais, kad kasdieniai daiktai gali būti konceptualūs ir drauge funkcionalūs, kad šiandien dizaino madas lemia ne žinomų baldininkų kitų metų katalogas, bet tavo paties pasirinktas gyvenimo būdas bei ideologija. Ilgus metus žodis dizainas mums egzistavo ne kaip realybės, bet kaip mistikos sferos sąvoka. Tenkinomės ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamais modeliais ("kampas", sekcija, jaunuolio baldai). Iki šiol susidariusio informacijos apie dizainą vakuumo neužpildo nei gausybė namų puošybai skirtų žurnalų, nei "stilingos" TV laidos. Tautiečiai, su laisvės gūsiu pajutę poreikį išsivaduoti iš etaloninių sprendimų, iki šiol blaškosi po "gražios" buities kūrimo klystkelius. Tad ką įdomaus ir vertingo iš lietuviško konteksto tolių galime įžvelgti minėtose ekspozicijose?

Pirmoji šio ciklo paroda – italų dizainas 1945–1990 (arba šimtas daiktų iš Milano trienalės kolekcijos) – buvo sukomponuota iš chrestomatiniais dizaino pavyzdžiais virtusių kasdienių daiktų, kurie paplito visame pasaulyje ir buvo/yra labai sėkmingai paduodami. Ekspozicija pristatė bendrą italų dizaino vaizdą, plačią kūrybinių bei technologinių sprendimų įvairovę. Žodžiu, rinkinys pagal tikslius reprezentacinės-apžvalginės parodos kanonus. Šiandien dizainas daugelyje kraštų yra tapęs nacionalinės svarbos prekės ženklu, valstybės įvaizdžio dalimi. Oficialios įstaigos mielai remia dizaino ekspozicijas ir jų keliones po pasaulį. Svarbiausia yra atrasti savą identitetą, susikurti mitologiją. O gali to ir nedaryti – už tave tai padarys "Tashen", "Phaidon" arba "Thames and Hudson" leidyklos, intensyviai ieškančios, ką čia naujo pasiūlius, ir sėkmingai spekuliuojančios nacionalinio atspalvio savitumais: gal norėtumėte "Moroccan interiors", "Living in Bali", o gal "Baltic homes" (juk visi mes dizaineriai, tik ne kiekvienas tą žinom...). Be to, nepriekaištingą reputaciją labai patogu naudoti komerciniams tikslams – pavyzdžiui, pagal skandinavų dizaino filosofiją (kiek atpiginus) galima sukurti IKEA.

Tačiau pastaruoju metu persisotinęs vartotojas vis dažniau ima "atrajoti" puikiausių dizaino objektų perprodukciją. Sudaryti intriguojančią dizaino ekspoziciją darosi vis sunkiau, nes atskiras kūrinys nebesukelia ekstazės žiūrovams ir pirkėjams. Vartotojai ir dizaineriai tampa vis sąmoningesni ir nebepasiduoda manipuliacijoms. Dabar dažniau ne jie tampa priklausomi nuo "būtinų turėti ir įsigyti" daiktų, bet verčia daiktus taikytis prie besikeičiančių jų gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros. Populiarėja alternatyvios dizaino kryptys. Dizainas vis labiau paklūsta vaizduojamojo meno principams, formos diktatą nustelbia idėja; visuomenės interesas, socialinis dizaino aktualumas tampa privalomas. Būtent tokioms tendencijoms atstovauja britų ir vokiečių dizaino parodos. Konceptualesnės ir drauge subjektyvesnės, jos sukoncentruotos ne tiek į patį dizaino objektą, kiek į individualų pasirinkimą. Pirmiau siūloma formuoti savo požiūrį, ideologiją ir tik pagal tai vėliau kurti savo aplinką.

Britų "Mano pasaulis: naujas subjektyvumas dizaino srityje" ir vokiečių "Sąmoningai ir paprastai. Alternatyviosios buities kultūros atsiradimas" parodos panašios savo siekiu atitrūkti nuo masinio vartojimo prekių, simbolinių prasmių, vardų materializavimo, grąžinti dizaino objektui autentiškumą ir originalumą. Daugelyje eksponatų nesunku įžvelgti ir socialinės kritikos potekstę bei ironiją. Abiejose parodose eksponuoti daiktai yra įkvėpti minčių apie unikalumą ir paprastumą. Dalis objektų egzistuoja tik efemeriškame skaitmeniniame pasaulyje, dalis pagaminti iš netradiciškai panaudotų, labai pigių medžiagų arba antram gyvenimui prikeltų, perdirbtų daiktų. Kiekvienas tautietis apžiūrinėdamas šias parodas gali susidurti su dviprasmišku jausmu. Stebint jas iš nesenos praeities pozicijų, šie objektai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jau daugybę kartų matyti ir nuobodūs. Atmintyje liko butai, perpildyti gausybe nagingų rankų darbo dizaino šedevrų: lentynų, spintelių, servetėlių ir pan. Juk kiekvienas, norintis turėti ką nors netipiška, privalėjo pats tai susikurti. Tai buvo "pasidaryk pats" protestas prieš niveliaciją. Todėl dabar daugeliui viliojantys "euroremonto" ir garsių gamintojų prekių pasiūlymai atrodo kaip vienintelis kokybės laiptelis aukštyn. Tuo tarpu ŠMC rodyti dizaino objektai, nors ir panašūs į tuos sovietinių laikų tvarinius, yra kardinaliai priešingi savo kilme. Jie atsirado dėl laisvo ir sąmoningo apsisprendimo. Taip, britai ir vokiečiai šiose parodose irgi protestuoja. Prieš nuolat besikeičiančios mados diktatūrą, prieš globalinį industrinės gamybos nenuoširdumą, prieš elementaraus buitinio daikto atitolimą nuo kasdienybės ir vartotojo bei dizaino objekto (arba jo prekės ženklo) garbinimą, net fetišizavimą. Tam menininkai priešpriešina laisvą savo pasirinkimą ir apsisprendimą gyventi kitaip. Abiejose ekspozicijose galima rasti n-tąjį kartą panaudojamus daiktus ir medžiagas, ekologiškos aplinkos ideologiją, naiviu atsidavimu žavintį atlikimą. Tačiau yra ir skirtumų.

Prieš mėnesį rodytoje vokiečių dizaino parodoje daugiausia dėmesio buvo skirta paprastoms medžiagoms, pusfabrikačiams, konstrukciniam ir inžineriniam sprendimui bei daikto funkcijai. Net panaudojant šluotą kaip pieštukų dėklą viską nulemia funkcionali ir labai racionali idėja. Romantikos čia maža. Vyrauja tobula buitinė tikrovė. Alternatyva reiškia visų puošybinių beprasmybių atsisakymą. "(...) Svarbu ne pateikti gatavus sprendimus, t.y. "užpatentuotas alternatyvas", o skirtingus "sąmoningo paprastumo" užmojus ir vizijas pradinėje idėjos ir projekto fazėje", – teigia pristatydami parodą jos autoriai. Tačiau drauge jie siekia, kad tie daiktai netaptų "anonimišku, beveidžiu modernu". Ko gero, labiausiai šiuos objektus emociškai "sušildo" sunkiasvorė, vokiška ironija.

Tuo tarpu britų parodoje vyrauja dekoratyvumas, žaismingumas ir emocionalumas. Dizainas – tai žaidimas, primenantis dėlionę. Tereikia pasirinkti tinkamus elementus ir juos aranžuoti. "Mūsų laikų aukštasis dizainas balansuoja ant skustuvo ašmenų tarp užuominos į kultūrą ir kičo", – rašo rengėjai. Šia paroda siekta grįžti prie dizaino ištakų – amato meistrystės. Tačiau teigti, kad atlikimas čia nulemia ir formą, ir koncepciją, negalima. Septyniems kviestiniams dizaineriams pasiūlyta sukurti darbus. Šis bendradarbiavimas paremtas keturiais parodos kuratorės Emilly Campbel ir Lisabonos dizaino bienalės "Experimenta ’05" organizatorių iškristalizuotais teiginiais apie šiuolaikinio dizaino tendencijas. Tai technologinės ir drauge idėjinės kryptys. Pirmoji – skaitmeninių technologijų naudojimas dizaine. Britų parodoje eksponuojami du šiai kategorijai priklausantys kūriniai. Danny Brownas darbe "Programinė įranga kaip baldas" sugeba sujungti emociškai paveikią ir nuoširdžią animaciją su programine kalba. Jis projektuoja šiuos vaizdus ant "bevardės" keramikos, tekstilės ir provokuoja diskusijai apie dizaino prekinio ženklo vertę. Menininkų Christinos Grou ir Tapio Snellmano darbas "Rescape" kalba apie žmogaus veiksmus ant žemės paviršiaus. Trijų dalių judančios projekcijos pagrindas – vaizdai iš paukščio skrydžio. Galima stebėti tikrus vaizdus, "papildytus" kūrybinėmis intervencijomis, ir svarstyti apie žmogaus siekį tapti pasaulio dizaineriu.

Kita kryptis yra nacionalinių amatų tradicijų bei paveldo jungtis su šiandienio dizaino patirtimi bei technologijomis. Britų dizaino parodoje šiai tendencijai sąlygiškai atstovauja taip pat du darbai. Tai Jonathano Levieno ir Nipos Doshio projektas, skirtas pasvarstyti, kokią įtaką dizaino objektui daro artimas užsakovo bei dizainerio/amatininko santykis. Modeliu autoriai pasirinko Indijos mažose krautuvėlėse dirbančių amatininkų metodus. Savo imituotoje "krautuvėlėje" britų menininkai pristato tarsi iš senovinės tradicijos atklydusių formų daiktus, kurie drauge yra ir pramoninės gamybos prototipai. Tuo tarpu Michaelis Crosso ir Julie Mathias atsigręžia net ne į kultūrinį, bet į gamtos paveldą. Inspiruoti savo emocinės patirties egzotiškoje saloje, jie pabando mūsų buityje apgyvendinti bent dalį matyto kraštovaizdžio įspūdžio, pasiūlydami "pritrenkiančiai novatoriškas"(ar tikrai?) lentynas iš šakų ir siūlų ryšulėlius kaip samanų paklotą.

Senų ir nenaudojamų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui atrodo taip pat senas kaip pasaulis metodas. Ypač paplitęs JAV, kur šiukšlių menu užsiiminėja ir darželio auklėtiniai, ir namų šeimininkės, ir šiek tiek pamišę šiukšlių muziką kuriantys muzikantai, ir žinoma, Aidas Bareikis. Tačiau šį kartą šeimyninis Clare Page ir Harry Richardsono tandemas iškelia šį mokyklinukų hobį iki dizaino aukštumų, siūlydami šviestuvus, sunertus iš nenaudojamų daiktų, ir sienų tapetus, išpaišytus senais išmetimui skirtais daiktais ir šiukšlėmis. Kaip jūs reaguojate – jūsų asmeninis reikalas. Tuo tarpu parodos rengėjai žvelgia į tai su romantiška, nostalgiška ir globėjiška nuostata: "(...) šiukšlėms suteikta galimybė; (…) tai daiktai, sukaupę praėjusio gyvenimo tarpsnio paslaptis; (…) šviestuvas – tarsi lengva ranka parašytas apsakymas apie skonį, madą ir materialinių gėrybių likimą".

Įžvalgūs parodos kuratoriai nurodo ir dar vieną šiandienio dizaino tendenciją. Dizainerių darbuose pastebimas siekis sujungti madingo menininko ir amatininko savybes, paversti savo veiklą vieno asmens pramone. Menininkai noriai dalyvauja ir gaminant bei parduodant savo produkciją. Taip palaikomi neindustrializuoti santykiai tarp produkto kūrėjo, paties produkto ir jo vartotojo. Sąsajų su šia dizaino kryptimi ypač daug J. Levieno ir N. Doshio projekte. Panašumų atrastume ir Alison Willoughby kūryboje. Ji siuva platėjančius sijonus (ne šiaip vieną kitą sijoną, bet stirtas tokių sijonų). Willoughby pristato instaliaciją "One". Autorės veiksmai primena dėl savo amato pamišusį meistrą – jį siuvinėja, dažo, aplikuoja šimtus tokios pačios formos sijonų, čia dar įžvelgdama faktūrų poeziją, ir apgailestauja tik dėl vieno: nors galimybės tokiems darbams atrodo neišsemiamos, būdama dizainere ji negali atsiriboti nuo funkcionalumo idėjos ir ribas jai diktuoja žmogaus figūra (ant sijono, pavyzdžiui, negali būti per daug aplikacijų nugaroje, nes tai trukdys atsisėsti). Taigi kaip menininkė ji jaučiasi suvaržyta. Tokį pat intensyvų susidomėjimą savo atrastu baldų gamybos procesu ir jo populiarinimu jaučia Peteris Traagas, kuriantis sofas ir krėslus iš "per didelių" audinio atraižų.

Britų ekspozicija baigiasi trimis Davido Mabbo sukurtais kilimais, kuriuose užfiksuotas modernistinis Lietuvos architektūros paveldas. Retrospektyvus žvilgsnis dar kartą priverčia grįžti prie dizaino ir tam tikra prasme prie kasdienybės istorijos. Kokia yra ta kasdieninių mus supančių daiktų vertė? Kurie jų nusipelno tapti paveldu ir prototipu, o kurie gali ramia sąžine keliauti į Kariotiškes? Apie tai daugelis, prisipažinkime, ėmėme mąstyti tik neseniai. Ir kol mąstome, smulkusis (o ir "stambusis", pavyzdžiui kino teatras "Lietuva"), buities palikimas aukojamas atnašaujant globaliems ir europiniams standartams. Koks šis tikėjimas netvirtas ir trumpalaikis, įrodo vokiečių ir britų dizaino "egzorcistai".