Dailė

Dainų dainelė ar "Kelias į žvaigždes"?

Jaunųjų menininkų paroda "Entuziastai" ŠMC

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Rudolfo Levulio instaliacijos fragmentas ir Andriaus Zakarausko tapyba

Kurti naujus kontekstus ir kurti meno objektus jungiasi ties žodžiu "kurti". Gaminti "žvaigždes" ir gaminti prekybos objektus jungiasi ties žodžiu "gaminti". Apkeitus šiuos ašinius žodžius vietomis iškiltų serijinio meno ir vienetinių žvaigždžių sąvokos. Čia gimsta absurdas. "Entuziastai" karštai įrodinėja šio absurdo egzistavimą – menas nėra gamyba, o meno "žvaigždės" nėra vien tik prekė. Jaunieji menininkai pagrįstai kviečiami nagrinėti "žvaigždžių fabriko" strategijų veikimą mene – galbūt pirmieji debiutai ŠMC taps ta dulke, iš kurios susidarys nauja žvaigždė meno padangėje. Be to, "kiek reikia debiutų, kad taptum žvaigžde ir sugrįžtum arba kad nereikėtų grįžti?" – atkakliai klausinėja parodos kuratorius Valentinas Klimašauskas. Ar pirmasis pasirodymas ŠMC, svarbiausioje šiuolaikinio meno institucijoje, jau uždega žaliąjį "Įeikite" ties meno pasaulio durimis? Ar ši "premiere" netaps "ultimiere" pasirodymu?

Klausimai byra vienas po kito, vienas iš kito, vienas per kitą. Galbūt todėl tokia marga ir jaunųjų paroda – sunku atsekti vientisą parodos koncepciją (vieną svarbiausių bet kokios parodos organizavimo elementų). Būtent naujų kontekstų kūrimas tampa svarbiausia veikla, siekiant sintezuoti "debiutus" į kažkokią visumą. Transformuojiesi į piratinę Viktoro Tikrai pasiūlytą asmenybę ir dreifuoji tarp jaunųjų menininkų kūrinių lyg po savotišką pasaulinį tinklą (www). Gali pasirinkti raktinį žodį (pvz., naujas/jaunas) ir leisti veikti pačiam žodžiui, idėjai, viliojančiai kontekstus. Arba gali pasiduoti atsitiktinumui ir naršyti po dar nežinomas ir žinomas svetaines (kontekstus) bei sąryšingus puslapius. Maloni anonimo laisvė.

Tačiau jaunieji menininkai debiutuoja, ir anonimiškumas jiems tampa ne veikimo laisvės, o trumpalaikio dėmesio metafora (kaip komentarai internete). Savo "žvaigždes" jie konstruoja įvairiais būdais, pasitelkdami pačias įvairiausias menines priemones. Pasirinkę videoformatą, Jurga Juodytė ir Saulius Leonavičius taikliai pasinaudoja šios medijos specifiškumu – reportažinio tipo apklausoje jie mėgina atskleisti "eilinių piliečių" nuomonę apie šiuolaikinį meną, menininkus ir institucijas ("First step"). Meno institucijų legitimumą kvestionuoja ir Jurga Gelucevičiūtė, visiems Vilniaus dailės akademijos studentams gerai pažįstamą veikėją laikinai "įkurdinusi" ekspozicijoje. Ji tarsi materializuoja "Guerilla Girls" iškeltą idėją, kad tik nuogumas (bent jau moterų) garantuoja vietą muziejuje ("Pozuotojas"). Jai oponuoja Rudolfas Levulis savo "tigrinėmis" gražuolėmis įrodydamas, kad nuogumas ar tai, kas laikytina "kelio į žvaigždes" receptu, sukelia daugiau užuojautos nei susižavėjimo ("Noriu susipažinti"). Su Rudolfu solidarizuojasi Tomas Martišauskis, savo poetiškais dangaus kvadratais lubose atskleisdamas simuliuojamą šlovės tviskėjimą ("Nuostabus melas").

Nekreipdami dėmesio į Tomo perspėjimą, kai kurie debiutantai toliau konstruoja savo karjerą pasitelkdami "kitų nuopelnus": Vytautas Narbutas kviečia žiūrovą nuspalvinti tolimesnius jo "Autoportreto" kadrus, Darius Mikšys pasinaudoja Ignacio Gonzalezo Longo kukluksklano kostiumu (pozuoja Juozas Laivys), dar kiti deda savo kūrinius į Viktoro Tikrai sukurtą muziejų-svetainę-archyvą, akivaizdžiai teigiantį, kad būtent masinės medijos yra fundamentaliausia savęs pateikimo ir išgarsinimo priemonė. Treti debiutantai pasikliauja savo asmeniniu talentu, pateikdami savo kūrinius kaip "gryno talento produktus", nesigriebdami jokių žvaigždės gamybos strategijų gudrybių: Andriaus Zakarausko tapyba (su nedideliu Luco Tuymano "sindromu"), pieštinės šizoidinės Domo Noreikos istorijos, paslaptingi Mindaugo Lukošaičio piešiniai (tiksliau, kameros medijuotas jų vaizdas), šaltos ir miglotos Tito Silovo antidokumentinės fotografijos ir kt. Toks nepretenzingas kūrinių pateikimas, deja, taip pat priklauso "žvaigždžių gamybos" strategijų kategorijai. Kaip ir daugelis kitų būdų. Beveik visi būdai. Išnykus konkrečioms riboms tarp populiariosios kultūros ir "grynojo" meno, popkultūros įvaizdžiai tampa meno įvaizdžiais, jos dėsniai tampa meno dėsniais. Skandalo strategija eksploatuojama ir vienoje, ir kitoje srityje (jau nuo S. Dali, jaunųjų Britų iki Maurizio Catellano praktikos), tam tikrų institucijų dominavimas ir įtaka (pasauliniai muziejai, Guggenheimo, "MoMA", "Tate" meno srityje ir, pvz., "Universal Pictures" popkultūroje) bei dalyvavimas prestižiniuose meno renginiuose (Venecijoje, "Dokumentoje") – visi šie išgarsėjimo dėsniai galioja abiejose sferose. O gal nebėra dviejų sferų? Gal galima meno gamybos sąvoka? "Entuziastai" mėgina įrodyti šios sąvokos absurdiškumą. Neaišku, kokiomis strategijomis vadovaudamiesi jie išliks meno pasaulyje. Tačiau vien įvaizdžiu mene "žvaigžde" nebūsi. Talentas yra pagrindas. Debiutai įvyko, strategijos išnaudotos. Telieka laukti. Išliks talentingiausi.