Tauta myli savo monstrus

"Monstras"

Vienas poetas yra rašęs, kad "graži moteris – tai profesija". Per ilgą mano gyvenimą grožio sąvoka pasikeitė: dabartinės gražuolės kažin ar sulauktų komplimentų prieš keliasdešimt metų, ką jau kalbėti apie ankstesnius amžius, kurių gyventojai dideles ir putlias moters lūpas laikė rimtu trūkumu. Tad Angelina Jolie vargu ar darytų įspūdį XIX a. moterų grožio žinovams. Tačiau Charlize Theron, ko gero, ne viename amžiuje būtų paskelbta gražuole, nes jos grožis tradicinis, nors jo ir nepavadinsi klasikiniu. Tas grožis niekam nekliūva ir telpa į malonios moters sąvoką. Todėl buvo sunku patikėti, kad gražuolė Theron režisierės Patty Jenkins filme "Monstras" (LTV, 18 d. 23.25) sutiko vaidinti pačią tikriausią pabaisą – prostitutę, žudikę ir lesbietę. Ji sutiko, kad grimuotojai ją padarytų negražią, ir net priaugo svorio. Koks smūgis "žydros herojės" įvaizdžiui!

Theron herojė Ailen – realus žmogus, 2002 m. jai buvo įvykdyta mirties bausmė. Floridoje ji nužudė šešis vyrus ir buvo pripažinta pirmąja JAV istorijoje serijine žudike (pagal FTB, "serijiniu žudiku laikomas asmuo, kuris nužudė ne mažiau kaip tris žmones skirtingu laiku, skirtingose vietose, o tarp žmogžudysčių buvo pauzės"). Mirties bausmės ji laukė keturiolika metų. Manau, juos apkartino tai, kad teisėjų sprendimą lėmė ir vienintelės jos mylimosios liudijimas teisme bei pagalba policijai suimant Ailen. Keturiolika metų – didelis gyvenimo tarpsnis. Mačiau dokumentinį filmą, kuriame Aillen Wuornos jau neprimena tos desperatiškos žudikės, kuri ir buvo nuteista mirti. Ko gero, būtų galima sukurti ir filmą apie tuos keturiolika metų. Tačiau Jenkins pasakoja kitą istoriją. Ailen sutinka iš namų pabėgusią Selby (Christina Ricci), įsimyli ją ir yra priversta išlaikyti jau ne tik save, bet ir meilužę. Pirmą vyriškį ji užmuša gindamasi. Tačiau kaip tik tą akimirką ir įvyksta esminis lūžis. Ailen suvokia, kad žudymas jai teikia pasitenkinimą. Vienas mano kolega aiškino, kad "Monstras" yra blogas filmas, nes Jenkins nenori pasmerkti filmo herojės, bando paaiškinti ir "išbalinti" jos elgesį, esą dėl visko kalta aplinka. Tačiau kaip tik šis vaidmuo atnešė aktorei "Oskarą".

Šiuolaikinis Holivudas mėgsta koketuoti su eilinių amerikiečių prietarais. Jis bando visąlaik plėsti leistinumo ir tolerantiškumo ribas. Žengdamas vis gilyn į tradicinių prietarų brūzgynus, jis bando sutaikyti tų brūzgynų gyventojus su mintimi, kad kelio atgal nėra. Teks susitaikyti su tuo, kad pasaulis gali būti labai įvairus, kad jis gali būti neteisingas, kad laimė nėra privaloma. Galite tai vadinti konformizmu, bet aš manau, kad tai – vienintelis kelias, nes kol kas kiekviena revoliucija tik didino nepakantumą. Štai ir aš esu pasirengęs toleruoti ir Valinską, ir turistinėn kelionėn su TV3 išsirengusį Rytį Ciciną, kuris nuo pirmadienio žada nusimetinėti kaukes (įdomu, kiek?), ir kitus televizijų monstrus, nes manau, kad jų naikinimas nieko neduos. Tautos myli savo pabaisas, ir, regis, ta meilė abipusė.

Užtat Johno Frankenheimerio filme "Azartiniai žaidimai" (LTV, 14 d. 22.40) Charlize Theron vaidina gražuolę Ešlę, apie kurią svajoja penkerius metus kalėjime praleidęs vagis Rudis (Ben Affleck). Tiesa, Ešlė susirašinėjo su Rudžio kameros draugu Niku. Tačiau Nikas žuvo, bet Rudis apsimeta juo nenorėdamas skaudinti merginos. Jis nežino, kad Niko sugebėjimais tikisi pasinaudoti apiplėšimą suplanavęs jos brolis…

Kartasi man atrodo, kad gausybė amerikiečių filmų apie gangsterius yra ne duoklė populiariai ir neišsenkančiai temai, bet nesąmoningas nacionalinis epas, kuriame net nesvarbu, kokie bus tolesni siužeto posūkiai, nes herojai yra tie patys, o svarbiausia tai, kad jie nesikeičia. Gražūs, sumanūs, kenčiantys ir mylintys jie žengia gyvenimo keliu tikėdamiesi apgauti likimą, bet likimas juos nuolat aplenkia ir krečia išdaigas. Ir jam visai nesvarbu, ar tie herojai dori, ar jie darbštūs, ar padorūs, ar tikri niekšai, likimas veikia už moralės ir vertybių ribos. Jo dėsnis – atsitiktinumas. Jameso Foley filmas "Aferistai" (LTV, 13 d. 22.40) – taip pat to epo dalis. Tik čia Edwardo Burnso herojus ir jo gauja sumano apiplėšti mafiją, kuriai vadovauja Karaliumi vaidinamas tipas. Kai sužinai, kad Karalių vaidina Dustinas Hoffmanas, supranti, kad siužetas nesvarbus dar ir dėl šios priežasties. Vis tiek Hoffmanas pasistengs būti pats svarbiausias. Na, o spėjusiems susižavėti kinuose teberodomu "Ištikimuoju sodininku" pridursiu, kad "Aferistuose" vaidina ir Rachel Weisz.

Kino istorijos smalsuoliams LTV2 (15 d. 18 val.) kartoja vieną ankstyvųjų Alfredo Hitchcocko filmų – 1930 m. sukurtą "Žmogžudystę". Tai "tipiškas" šiam režisieriui pasakojimas apie žmogžudyste apkaltintą žmogų, kuris dažniausiai turi pats išpainioti nusikaltimą, kad įrodytų esąs nekaltas. Toks herojus šiame filme yra teisininkas, netikintis, kad atsitiktinai nusikaltimo vietoje atsidūrusi cirko artistė Diana (Norah Baring) yra žudikė. Atkreipkite dėmesį į ypatingą režisieriaus požiūrį į detales, jis itin svarbus jo filmams. Šįkart pasakojimo centre atsiduria lietpalčio diržas.

Jameso Bridgeso "Miesto kaubojus" (LTV, 15 d. 21 val.), nors ir sukurtas 1980 m., taip pat jau yra istorija. Disko žvaigždė Johnas Travolta vaidina Teksaso kaubojų, kuris patenka į miestą ir čia patiria daug naktinio gyvenimo malonumų. Jam tenka patirti nemažai išbandymų, kad pagaliau suvoktų, kas yra tikrasis kaubojaus gyvenimas. Kritikai šį filmą laiko vienu ryškiausių Ronaldo Reagano epochos ženklų.

Du šios savaitės filmai primins, kad meilė, seksas ir maistas yra universaliausia filmo tema. Venesuelos režisierės Finos Torres amerikietiškame debiute "Topinė moteris" (TV3, 13 d. 22.05) Penelope Cruz vaidina puikią virėja Izabelę, kuri kenčia dėl savo vyro neištikimybės. Pabėgusi nuo jo į Ameriką, ji tampa tikra televizijos kulinarijos žvaigžde. Jos šou vadinasi "Passion Foods Live". Neabejoju, kad tai daug įdomiau už mūsų televizijų kulinarines laidas, kurias kažkodėl veda netalentingi narcizai, besispecializuojantys abejotinų maisto produktų reklamoje.

Saros Sugarman filmo "Ana Marija" (TV3, 14 d. 15 val.) herojė yra, regis, niekad nesuaugsianti trisdešimtmetė (Rachel Griffiths), gyvenanti su savo našliu tėvu (Jonathan Pryce) kepėju, dideliu operos ir moterų gerbėju. Deja, kai jau imi tikėtis filmo apie tai, kaip skonis ir kvapas atveria žmogaus sielą, siužetas pasuka visai į kitą pusę. Ana Marija bando įgyvendinti savo vaikiškas svajones, bet… tai jau ne mano istorija.

Man labiau prie širdies George’o Clooney režisūrinis debiutas "Pavojingo žmogaus išpažintys" (LTV2, 16 d. 22.10). Filmo herojus – Chuckas Barrisas. Amerikoje šį žmogų žino visi, nes dar prieš kelis dešimtmečius jis sugalvojo daug populiarių televizijos šou, tarp jų ir nemirtingąjį "Myli – nemyli". Jis taip pat yra ir romanistas, o neseniai vienoje knygoje prisipažino buvęs CŽV agentu ir nužudęs net 33 žmones. Ta "neautorizuota autobiografija" ir tapo Clooney filmo pagrindu, o filmui scenarijų parašė Charlesas Kaufmanas, "Būti Džonu Malkovičiumi" ir "Adaptacijos" scenarijų autorius.

Šou verslo atstovas ir žudikas viename asmenyje skamba įspūdingai. Tai jums ne koks nors (nesakysiu kas). Clooney filmo Barrisas – tai dviejų Ameriką valdančių ponų – televizijos ir "saugumo tarnybos" – tarnas. Juo manipuliuoja visagalis reitingas ir vadinamieji valstybės interesai. Galiausiai paaiškėja, kad ir viena, ir kita yra tik fikcija, juolab kad ir pats Barrisas galiausiai nelabai gali atskirti, kas įvyko iš tikrųjų, o kas tik sufantazuota.

Filmas nelygus, kartais viską užgožia stilizavimas, bet Barrisą suvaidinęs Samas Rockwellas, epizode a la Džeimsas Bondas pasirodantys pats Clooney ir Julia Roberts yra tiesiog puikūs.

Jūsų – Jonas Ūbis