Šventės ilgesys "Baltose pasakose"

Sausio 7, 8 d. Vilniaus "Lėlės" Mažojoje salėje įvyko premjera – Nijolės Indriūnaitės "Baltos pasakos" pagal Hansą Christianą Anderseną. Spektaklio režisierė Nijolė Indriūnaitė, dailininkė Aušra Paukštienė, kompozitorius Faustas Latėnas, choreografė Sigutė Mikalauskaitė.

Pasakos baltos, nes veiksmas vyksta žiemą, o žiemos spalva balta. Pilką kailiuką kiškis keičia į baltą, eglutės žalias šakas padengia baltas sniegas, iš balto sniego susiridena balti sniego seniai. Baltas lango rėmas ir nubaltinti stiklai, pro kuriuos tarsi pro ekranus stebime tas baltas Pasakas. Aktorių Almiros Grybauskaitės, Elvyros Piškinaitės, Bronės Marijos Braškytės kostiumai balti, balti ir "Baltų pasakų" personažų, ir kalėdinės eglutės bei ją puošiančių žaisliukų karpiniai.

Baltą spalvą siejame su švara, šviesa, gėriu. Taip ir suvokiu šių pasakų "baltumą", kuris kaip impulsas eina iš Anderseno pasakų šviesos, o ją pagavusi Nijolė Indriūnaitė pirmiausia per jautriai surastą savo kalbą Anderseno pasakų "Eglutė" ir "Mergaitė su degtukais" motyvais kuria istoriją apie vienatvę, vienišumą, ypač aiškiai juntamais artėjant šventėms, per šventes ar joms ką tik praėjus. Juk aplinkiniams nekantriai, džiugiai laukiant šventės, aplanko lengvas nerimas, kad šventė praeis tavęs nepalietusi, arba kai po švenčių visiems džiugiai dalijantis šventiniais įspūdžiais supranti, kad pats visuotiniame šventės džiugesyje jos nepajautei.

Taip sutapo, kad spektaklio premjera įvyko tuoj po Trijų Karalių, pasibaigus Kalėdų šventėms. Kalėdos, Naujieji metai turbūt ne visiems išpildė jų šventinius lūkesčius. Ir "Eglutės", ir "Mergaitės su degtukais" veiksmas vyksta Kalėdų išvakarėse bei per Kalėdas. Pasakos žinomos, gal ir ne kartą atvestiems į spektaklį vaikučiams tėvelių skaitytos. Jų siužetą mažieji žiūrovai tikrai žino, tad atpasakoti jų visai nebūtina. Ir Indriūnaitei, kaip režisierei bei inscenizacijos autorei, svarbu perteikti ne nuoseklią šių pasakų istoriją, o jose slypinčią mintį.

Prasideda spektaklis tyliais muzikos garsais, kai scenos šonuose, abipus pagrindinio rėmo, atsidaro durys. Pasirodo baltai apsirengusios Pasakos ir suskamba jų liūdna daina apie šventę, apie tai, kas ji yra. "Baltų pasakų" kiškučiui šventė – kai jis gali voliotis, vartaliotis po sniegą, varnai – tada, kai duodama lesti, sniego seniui – kai aplinkui vaikai, o eglutė dar pati nežino, ko laukti...

Eglutė – šventės puošmena, ja pasinaudojama dėl šventės, o kaip ir ką jaučia ji, jei išvis jaučia? Po šventės eglutė miršta ir iškeliauja į kitą, anapusinį mišką, kažkur aukštai. Ten, kur danguje jos laukia seniau išėjusi močiutė, kur pateks ir per šventes sušalusi mergaitė – į amžinąją šviesą, nes mirtis – tai ne tamsa, o amžina šviesa. Apie tai spektaklio vaizdais ir žodžiais kalba režisierė.

Savo nuotaika ir vizualiu sprendimu "Lėlės" "Baltos pasakos" labai artimos 1994 m. Lietuvos televizijai Nijolės Indriūnaitės režisuotam videofilmui "Mergaitė su degtukais". Irgi Anderseno pasakos motyvais, bet prabilusio Indriūnaitės eilių kalba; šio filmo dailininkė taip pat buvo Aušra Paukštienė. Tuomet operatoriaus A. Reklio kamera preciziškai užfiksavo kiekvieną karpyto popieriaus virptelėjimą, susiejo jį su tariamu žodžiu, todėl man tas filmas skambėjo kaip nenutrūkstanti malda. Spektaklis "Baltos pasakos" taip pat artėja prie tylios maldos su vektoriumi į šviesą. Spektaklio finale pasakoma, kad šventė galima tik žodžiui myliu išsipildžius. Spalvotos širdelės vietoje širdies ant aktorių kostiumų tik patvirtina – tai svarbu.

"Baltos pasakos" – tai šešėlių teatro spektaklis. Karpyti personažai, detalės, šviesos ir muzika – visa turi tiksliai tarpusavyje derėti, kad mintis suskambėtų. Šis tikslumas, tarsi spektaklio ritmą, minties giją susiejanti sąlyga, ne visomis jo akimirkomis yra idealus, tačiau neabejoju, kad kartą ypatingai suskambėjęs sakinys kitą kartą tokio skambesio pareikalaus ir iš kito. Juolab kad Andersenas Nijolei Indriūnaitei, jos pasaulėjautai yra be galo artimas autorius: jo kūrinių motyvais dramaturgė parašė eiliuotas scenines pasakas "Coliukė", "Eglutė", "Mergaitė ir degtukai". Net rengdama scenai ne Anderseną, o "Pelenę" arba "Muzikinę dėžutę" pagal V. Odojevskio pasaką "Miestelis tabakinėje", Indriūnaitė kreipiasi į vaiko sielą, žadina joje atsaką amžiniems dalykams – gerumui, meilei – ir kviečia kasdienybėje įžvelgti tyliai vykstantį stebuklą.