Londono akis

Jeff Wall. "Restauracija". 1993 m.

Skiriu S. – už surūdijusį vandenį ir priartėjusį miestą

Londonas turi savo akį, nuobodžiai sukančią tą patį ratą. Niekada nebuvau įsiropštusi į vidų ir pakilusi virš miesto. Man smagiau ją matyti iš tolo – kaip skulptūrinę akiračio metaforą. Būti akies-rato akiratyje, bet ne viduje. Atstumas didina malonumą (jei sugebi neišleisti iš akių). Amžiaus akistata: ciklopiškas apžvalgos ratas įsiurbia milijoninės minios žvilgsnius, laukiančius naujametinio fejerverko. Ne pats originaliausiais sumanymas sutikti Naujuosius susispaudus kaip silkėms statinėje netoli Trafalgaro aikštės priešais Premjero būstinę spoksant į spalvas mainančią "London Eye". Štai dabar monstriškoji akis pamėlynavo kaip "fanaras", ir tuoj nusidažė it morkinis Van Gogho perukas. Kita vertus – o kur dar patirsi minios svaigulį? Kunkuliuojantis skirtingų papročių katilas: trys tamsiaplaukės lietuvaitės gurkšnoja "Alitos" brendį, joms už nugarų be perstojo trata itališka greitkalbė, o veidus apgaubia Kašmyro gyventojo išpūstas "žolės" debesis. "Aš – ne indas", – prisistato. "Mes – ne rusės", – atsakom, šnairuodamos į nenuovokius italus.

Pagaliau ant namo priešais "Akį" nušvinta milžiniški skaičiai – bėgančios sekundės. Tarsi mostelėjus dirigento lazdelei, visi išsitraukia mobiliuosius telefonus ir nusitaiko. Ir dabar aš tikrai pradedu džiaugtis, patekusi į savanorių "mediumų" jūrą. Tokiame masiniame filmavimo ir fotografavimo seanse dar neteko sudalyvauti! Žydri ekranų žiburėliai pasitiko ir užbaigė fejerverką: visą tą laiką, kol "Londono akis" spjaudėsi žvaigždėmis ir veržėsi iš orbitos, kantrūs šviesos gaudytojai fiksavo, daugino ir transliavo. Žmonės-žaibolaidžiai, gimę iš kameros akies ir mintantys ekranų dulkėmis. Arba spinduliais. Žudantį pabaisos žvilgsnį atmušę ne veidrodžiu, o fotokamera. Tačiau dėl to apžvalgos ratas nevirto mistine trečiąja akimi. Koks tada skirtumas, ar žiūri fejerverką per televizorių, gatvės ekrane ar per telefono langą? Tai panašu į bučinį per nosinaitę. Net jei vaizdo nefiltruoja jokie ekranai, jį montuoja smegenys. Ne, "Londono akis" – ne banalus babelio bokštas ar didmiesčio švyturys. Tai šiuolaikinė muzikinė dėžutė, transliuojanti tą pačią melodiją: "Tu visada esi stebimas: London Eye, I, ai, ai...". Kai lėtai plaukdamos atgal sutikom draugus, jie pasiguodė, kad minioje nematė nieko. Tačiau juos pasiekė kurtinantis sprogimų aidas.

Tom Hunter. "Gyvenimas pragare". 2004 m.

Net nepamaniau, kad karnavalinė akistata tęsis ir vaikštant po Londono muziejus bei galerijas. Parodos ne šiaip kažką rodė, bet žaidė viena kitos atspindžiais, pateikdamos vis kitokias nufotografuotos "tikrovės" interpretacijas: Daine Arbus liguista kasdienybė ir išpuoselėtos Jeffo Wallo reportažinės fikcijos, "pornografuojantys" Nobuyoshi Araki kadrų išsiliejimai ir pragaru tvoskiančios Tomo Hunterio potapybinės inscenizacijos. Savęs ir aplinkos vaizdavimo mechanizmą apnuogino autoportretų paroda – nesibaigianti veidrodžių grandinė nuo Renesanso iki šių dienų.

Medžioklė su varovais: Tomas Hunteris

Nacionalinė galerija – it koks meno vertybių bankas, todėl ten mažiausiai tikiesi provokacijų. Tačiau būtent Nacionalinėje galerijoje vyksta garsaus britų fotografo Tomo Hunterio paroda "Gyvenimas pragare ir kitos istorijos". Kita vertus, geresnį kontekstą su senųjų meistrų tapyba žaidžiančiam fotografui vargu ar galima rasti. Iš pirmo žvilgsnio fotografo darbai – klasikiniai ir malonūs, ir tik priėjęs arčiau supranti, kad vietoj estetinio malonumo gauni socialinės kritikos dozę. Tomas Hunteris ne šiaip stebi, jis preparuoja. Tiksliau, kriminalines vietinio laikraštėlio istorijas aprengia užnuodytais istoriniais kostiumais. Menininką galima būtų vadinti rytinio Londono rajono Haknio (Hackney) etnografu, tačiau paprasti Haknio žmonės ir vaizdai jo fotografijose tampa dramatiškų transformacijų dalyviais.

Broliai Le Nainai. "Keturios figūros prie stalo". Apie 1643 m.

Hunteris išgarsėjo 1998 m., kai jo fotografija "Moteris, skaitanti iškeldinimo nutartį" laimėjo prestižinį Johno Kobalo apdovanojimą už fotografinį portretą. Jį matėme ir Vilniaus šiuolaikinio meno centre vykusioje Hunterio parodoje. Fotografijos kompozicija, apšvietimas, moters tipažas priminė garsų Johanneso Vermeerio paveikslą "Moteris, skaitanti laišką prie atviro lango" (1647–1649). ŠMC matytos fotografijos dar smarkiai laikėsi tapybos skvernų, tik prerafaelitų ofelijos skendo ne paslaptingose upėse, bet purvinuose kanaluose ir skurde. Naujausi Hunterio darbai iš serijos "Antraštės" smarkiai nutolę nuo tapybinių prototipų. Net nebetiktų juos vadinti prototipais – tai tiesiog plastinės nuorodos, žiaurios kasdienybės sutaurinimo priemonė. Parodoje demonstruojamas filmas atskleidžia fotografijų kūrimo procesą. Dažniausiai jas inspiruoja "Hackney Gazette" pasirodę straipsneliai, kurių antraštės tampa darbų ar net parodos pavadinimais – pavyzdžiui, "Žmogžudystė. Ieškomi du vyrai" arba "Gyvenimas pragare". Tačiau Hunteris nėra paprasčiausias sensacijų medžiotojas. Jis leidžiasi į savo herojų pragarą ne iš tuščio smalsumo, bet norėdamas išvilkti į dienos šviesą tai, ko bevelytume nematyti. Straipsnis, pavadintas "Gyvenimas pragare", pasakojo apie senutę, kuri visų apleista gyveno komunaliniame bute, tiesiog knibždančiame parazitų. Prikaustyta prie sofos nejudri moteriškė, regis, buvo palikta gyva sugraužti kenkėjams. Hunterio fotografijoje matome skurdų interjerą, kur visos sienos, užuolaidos, net paveikslai aplipę tarakonais. Ant apšiurusios sofos priešais apšnerkštą stalą sėdi rūškano veido žmogysta. Fotografijos kompozicija primena prancūzų tapytojų brolių Le Nainų paveikslą, kuriame irgi pavaizduota suvargusi moteriškė ir jos skurdi buitis, tačiau ji sėdi su vaikais ir tamsiame kambaryje justi švaros kvapas. Moters veide atsispindi ne tik sunkus gyvenimas, bet ir orumas. Hunterio fotografijoje nėra jokių šeimos narių, jo užfiksuota senutė visiškai viena. Pasak fotografo, "tai užaštrintas skurdo, izoliacijos ir vienatvės jausmas, gyvenimo modernioje visuomenėje pragaras, kai nėra visiškai nieko, kas galėtų padėti".

Jeff Wall. "Staigus vėjo gūsis (pagal Hokusai)". 1993 m.

Hunterio požiūris į peizažą taip pat neidealizuojantis. Jam patinka priemiesčių šiukšlynai ir laukinė gamta, susigrąžinanti tai, ką žmogus buvo iš jos atėmęs – žolės ir vijokliai apauga apleistus namus, išmestas padangas, smėlio karjerus. Žiūrėdamas šias inscenizuotas fotografijas jauti, kad autorius pats yra to pragaro dalis, "skvoto" gyventojas, didmiesčio džiunglių medžiotojas. Jis kuria dirbtinį pasaulį, sutaurintą paveikslų šviesos, bet infekuotą mirtinais virusais.

Katsuhika Hokusai. "Pagauti vėjo". 1831–1833 m.

Klonavimo priešistorė: Jeffas Wallas

Kaip skiriasi aiškiai matomas Tomo Hunterio vaizdo dirbtinumas nuo idealiai sukonstruotų kanadiečių menininko Jeffo Wallo švieslenčių fotografijų, kuriančių tikrovės iliuziją! "Tate Modern" eksponuojamose milžiniškose fotografijose irgi vyksta žaidimas su paveikslais ir paveiksliškumu, tačiau Wallas išlieka apribotas saugios estetikos. Iliuziją ir tikrovę jis sukeičia vietomis, tačiau iš šimtų kadrų sumontuota tobula fotografija stulbina ne tik vaizdo galia, bet ir vaizdinių bekraujiškumu. Tačiau tai – netinkamas rakursas Wallo fotografijoms. Nes jam svarbu ne žmogus ir ne kūnas, juo labiau ne kasdienis gyvenimas, kurio grakščios simuliacijos taip pat yra matomos. Fotografui svarbiausia, kaip skirtingas laiko atkarpas sujungti į vieną momentą sukuriant idealią situaciją ir nepaliekant jokių montavimo pėdsakų. Wallas man primena titaną, trupinantį akmenis iki smulkiausių kruopelyčių ir beriantį jas į smėlio laikrodžius. Beje, sugebantį pagauti smilties kritimo akimirką ir padauginti ją iki begalybės. Taip jis surankioja skaitmeninius taškelius ir su japonų tapybai būdingu kruopštumu "nutapo" savo viziją. Tačiau kartais kuo aiškiausiai matomi ir išoriškai nenudailinti vaizdai palieka kone geometrinės abstrakcijos įspūdį. Kodėl? Gal smulkiai sumaltos laiko ir vaizdo dalelės užkimšo kameros akį?

B. d.