Technologija, terminologija ir bejėgiškumas

Jauna lietuvaitė Anglijoje: Žiūrėkite, policininkas turi Sentdžordžą!

Aš: Kokį Sentdžordžą? (mintyse) Ar ji turi omenyje Jurgio kryžių, t.y. ordiną? (apžiūrinėju policininkų krūtines. Nieko tokio ant jų nepastebiu).

Jauna lietuvaitė Anglijoje: Na, tas cigaretes, kaip jos vadinasi... Lenkijoj jas gamina... kaipgi jos... a, va – mikrobanginės!

Aš: Mikrobanginės? Aš tai nieko apie jas nežinau. Ar čia naujas išradimas? (mintyse, greitai) Viešpatie, kaip aš čia nežinau? Visai atsilikusi. Tikriausiai jos skirtos norintiems mesti rūkyti? Rūkai, o iš tikrųjų nerūkai, tik mikrobangomis kažkaip tau perduodamas signalas, kad tipo rūkai. Nuostabu. O kodėl Lenkijoj? Gal greičiau Japonijoj? Bet matai, kokie tie lenkai atviri naujovėms, kas galėtų pagalvoti. O gal jos dar kaip nors kitaip veikia, tos cigaretės? Nelabai įsivaizduoju. Technologija žengia nepavejamais žingsniais!

Jauna lietuvaitė Anglijoje: Tai yra, ne mikrobangines, o kaip tas... Kontrabandines!

Pilnametražio animacinio filmo "Komanda "Amerika" ("Team America") (tai puiki satyra apie JAV smogikų būrį, "ginantį" ir "gelbstintį" pasaulį, kertanti visiems iš eilės: ne tik amerikiečių agresyvumui ir bukumui, bet ir garsiems Holivudo aktoriams, "kovojantiems" prieš karą) autoriai, tie patys genijai, kurie sukūrė animacinį serialą "Pietų parkas" ("South Park"), paklausti, kodėl šiame beveik neribotų kompiuterinės grafikos ir kitokių technologinių galimybių amžiuje jų filme vaidina marionetės, atsakė taip: "Todėl, kad jos nė velnio negali padaryti."

Londono Fotografų galerijoje veikia Izraelyje gimusio ir Londone gyvenančio menininko Ori Gershto paroda. Iš parodos informacijos: "Fotografijos ir filmas buvo sukurti pietvakarių Ukrainoje, Karpatų priekalnėse, regione, kuris dar vadinamas Galicija. Jos miškai – tai dalis pirmapradės girios, kuri kažkada buvo užklojusi didžiulę Rytų Europos dalį. Šie miškai buvo įkvėpimo šaltinis ne vienam dailininkui, juos mitologizavo romantizmo menas, ypač vokiečių tapytojas Casparas Davidas Friedrichas. (Jo kūryba prisidėjo prie to laikotarpio vokiečių identiteto kūrimo, tačiau buvo iškreipta tam, kad būtų pateisintos idėjos apie išskirtinę teisę į tam tikras žemes ir išskirtinę arijų rasę.) Bet šie miškai taip pat buvo ir siaubingų nacių nusikaltimų – Antrojo pasaulinio karo metu vykdyto genocido – liudininkais. Gershto šeimos nariai, gelbėdamiesi tuose miškuose nuo nacių, daugiau kaip dvejus metus gyveno mažoje, žemėje išraustoje oloje, nuolatiniame siaube."

Apžiūrinėju pusiau abstrakčias, miglotas, nefokusuotas, vos įžiūrimas užsnigtų kaimų fotografijas. Staiga pasigirsta ir krūptelti priverčia siaubingas, ūžiantis, širdį persmelkiantis garsas, tarsi vyktų kažkas labai baisaus, kažkas nepataisoma.

Pasigirsta ir nutyla. Po kiek laiko – vėl. Netrukus suprantu, kad tas garsas sklinda iš už sienos, iš patalpos, kur rodomas Ori Gershto filmas. Filme kamera lėtai slenka saulės, šešėlių ir paukščių balsų išmargintu mišku. Staiga, labai lėtai, vienas medis pradeda virsti ir griūva – su tuo siaubingu, šiurpą keliančiu garsu. Ir vėl tylu. Kamera vėl slenka mišku. Tada virsta antras. Po kiek laiko dar vienas: mėgina užsikabinti už kito, jaunesnio, bet tas neišlaiko, ir šlumšteli žemėn abu. Ir vėl tylu – lyg nieko ir būti nebuvo. Ten, kur jie nukrito, mes jau nematome.

Iš Ori Gershto interviu: "...tie medžiai stovėjo ten prieš 60 metų lygiai taip pat, kaip tebestovi dabar, visiškai abejingi tam, kas vyko ten tarp žmonių..."

O gal ne abejingi, gal tiesiog bejėgiai, kaip tos marionetės? Gal jie tiesiog "nė velnio negali padaryti"? Nebent nuvirsti. O tai irgi gali būti nemažai.

Paulina Pukytė