Jau būtuoju laiku

Prieš vykstant studijų į Vieną. 1963 m.

Edmundas Gedgaudas: Mus suvedė reikmė prisiminti Joną Aleksą – išskirtinį europinio lygio muziką ir ne menkesnę teatro asmenybę. Sausio 27 dieną jam būtų sukakę 67 metai.

Regina Šilinskaitė: Žodis "prisiminti" čia netinka. Jonas Aleksa tebevaikšto mūsų teatro koridoriais, jo buvimas tarp mūsų ir toliau jaučiamas. Vieni jį sapnuoja, kiti tęsia savo darbus jam vadovaujant. Sutrinkame, kai jo spektakliuose pamatome prie pulto kitą dirigentą. Mums jis buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Manau, kad kito tokio greitai nesulauksime.

E. G.: Mums teko laimė jį savo terpėje turėti. Ar tai ir jo laimė? Tokiems dera savo kūryba turtinti didžiąsias operos scenas ir koncertų sales. Kokią nors Vienos operą, kur Aleksa būtų pateikęs savą "Tristano ir Izoldos" arba "Voceko" traktuotę, turėjęs publiką, kuriai tokių kūrinių reikia.

Inesa Linaburgytė: Dievulis tas vietas skirsto. Džiaukimės, kad Jonas Aleksa mums teko. Gal tai buvo jo gyvenimo didžioji misija? Nebūtinai geriausieji juk turi būti kažkur kitur. Ir kažin, ar kitur savo nuožiūra kūrinius būtų galėjęs rinktis. Čia jis senokai tą darė, galėjo susitelkti, augti, skleistis. Galėjo ir režisierių rinktis, jo dėka "Aidą" režisavo Jonas Jurašas, bendraminčiais tapo ir scenografai Adomas Jacovskis, Aleksandra Jacovskytė. Ilgus metus ja buvo Vlada Mikštaitė. Man labai brangūs Rimanto Sipario režisuoti spektakliai. Kiek brandžių darbų mūsų scenoje tada buvo sukurta! Dabar sunku ir įsivaizduoti, kad Virgilijui Noreikai direktoriaujant vienu metu repertuare buvo "Don Karlas", "Otelas", "Madam Baterflai", "Bohema", "Borisas Godunovas"… Viskas tviskėjo didybe. Jonas Aleksa savo nuožiūra telkdavo atlikėjus. Turėjo galimybę reikštis ne tik spektaklį diriguodamas. Jis operai meldėsi, jo meilė buvo beribė ne žmonėms, ne dainininkams, o muzikai. Ar buvo laimingas? Būdavo. Jo šviesios akys spindėdavo. Bet padėkota už viso gyvenimo auką jam per menkai.

E. G.: Ponia Regina, jums "Žydėje" teko didžiulis vaidmuo. Kaip pakomentuotumėte Jono Aleksos polinkį vis keisti partitūros interpretaciją?

R. Š.: Jis, aišku, ne tik "Žydėje" tą darydavo. "Don Žuano" interpretacija net itin įvairuodavo. Puiku, kad maestro be atvangos partitūrą vis kitaip išgirsdavo. Vykdavo ištisinis kūrybos procesas. Bet mes kartais patirdavom šiokį tokį šoką… Labai daug netikėtumų. Eini dar vos vakar išmokusi vieną variantą, bandai juo pasinaudoti, o čia jau viskas kitaip vyksta. Suprantama – vakar buvo kuriama, bet tai jau nutolo. Šiandien būtina kurti iš naujo, nes diena jau kita, kitas vakaras.

I. L.: Jokio formalaus požiūrio. Viskas yra kūryba. Jos pasiilgsim. Jau repetuodamas maestro išsunkdavo iš mūsų visus syvus, visas balso galimybes, nuolat reikalaudamas maksimalaus rezultato. Ir mus prie jo priartindavo. Charizmos jėga? Daug kas taip sako, tą ypatingą poveikį mes patirdavome. Dažnai pasijusdavome neverti šalia tokio žmogaus stovėti… Sugebėdavo savo asmenybės galiomis žmones valdyti. Kiek apie jį kalbėdavome, kiek pykdavome… Ir ne tik premjerą rengiant. Negalėdavai apie jį negalvoti.

R. Š.: Ir dabar tai tęsiasi. Suintensyvėjo gretinimai, lyginimai. Kitaip negalim. Gyvai tebeprisimenam, kaip būdavo. O kaip bus? Bet juk kliūdavo jam nuo mūsų, kritikuodavom, tūždavom, neapkęsdavom. Kodėl to ar kito negalime savaip dainuoti? Nesuprasdavom, kad jis girdėdavo galutinį rezultatą. Girdėdavo kūrinio visumą.

I. L.: Tačiau nujausdavo, įspėdavo ir mūsų galimybes. Tikėdavo, kad galime daugiau, negu kiti manydavo. Kartais drąsiai skirdavo vaidmenį, teatre sukeldamas kalbų… Bet jis iš anksto matydavo, jis girdėdavo tavo būsimą personažą, jo siekdavo. Ir pasiekdavo. Su juo dirbdamas žmogus kitaip atsiverdavo. Kai kas pykdavo dėl intensyvių sceninių repeticijų, ne kiekvienas nori nuolat dalyvauti kuriant. Per repeticiją nusiteikia dirbti "puse kojos", užtat rytoj, suprask, jau kai trenks… Aleksa to nepripažindavo, pats per repeticiją visą save atiduodamas. Galvodavom – kaip ištversim, nes spektaklis tai jau rytoj. Jam nesvarbu, kad salėje – nė vieno žmogaus. Per tokias repeticijas pasitaikydavo ir patys geriausi variantai. Apmaudu, kad niekas jų kameromis neužfiksavo. Pasiekdavome didžiausios kaitros. Spektaklis dažniausiai ir kitoks, ir nebe toks. Kai buvo oficialiai solistui pripažinta teisė per repeticiją dainuoti puse balso, maestro labai pyko. Toks požiūris jam buvo nesuprantamas. O dainininkai – vienas išeina, dainuoja pusbalsiu, kitas irgi, po to ir primadona tą patį daro… Kaip jis užriko! "Nieko negirdžiu!"

R. Š.: Paprasčiausiai jis neleisdavo formaliai liesti meno kūrinį. Net klasėje. Visi pasitempdavo. Ir mažiausių vaidmenų dainininkai. O kaip nervindavosi pianistai…

Olga Taškinaitė: Nepamiršiu jo man pasakytos frazės. Jaudinausi, susikausčiau… Jaučiau, kad per klavišus tik stuksiu. Nieko negaliu sau padaryti. Jis prieina ir tyliai į ausį sako: "Šuboj po polu". Suprask – lyg kailinius grindimis vilktum. Viskas! Supratau, tą pajuto ir rankos, jos tuoj atsipalaidavo. Nieko daugiau nereikėjo man sakyti. Jis buvo tokių replikų meistras. Kiekvieną iš mūsų šitaip jausdavo. Lyg psichologas. O žodžių būdavo nedaug.

I. L.: Ir po repeticijų nieko nebesakydavo. Išeini iš scenos, norėtum ką nors dar išgirsti… Nieko. Viskas jau įvyko scenoje. Apie ką bekalbėti? Dvejus metus dainavau "Linksmojoj našlėj" ir tik po paskutinio spektaklio sulaukiau vieno sakinio.

E. G.: Man prieš vieną radijo laidą yra sakęs, kad minimalus bendravimas su artistais palankus darbui. Taip lengviau pasiekti geidžiamą rezultatą.

R. Š.: Muzika mus suartindavo, todėl norėdavom tą ir bendraudami pajausti. Na, mes jį paprasčiausiai mylėjom.

I. L.: Paskutiniais metais kartais jau ir pabendraudavo. Nustebdavau. Prieina, pradeda pokalbį…

R. Š.: Netenki amo, nebežinai, kaip reaguoti. Nenujausdavai, iš kurios pusės ir kada jis šalia tyliai atsiras.

I. L.: Prieš spektaklį maestro į teatrą ateidavo pirmas.

R. Š.: Joks kitas dirigentas taip anksti neateina. Aš atvažiuoju prieš dvi valandas, o jo mašina jau stovi. Juk jam nei prasidainuoti, nei rengtis nereikia. Pasiima kavos ir sėdi su partitūra. Kito tokio nėra. Kad per spektaklį pajaustume stebuklus, gal iš tiesų prieš tai jam reikėdavo šitaip "su kompozitorium pasėdėti"? Kad būtumėt matę jo partitūras! Visi jo paties išversti tekstai užrašyti nepaprastai dailia rašysena, smulkiomis raidelėmis, nusmailintu pieštuku.

I. L.: "Aidos" partitūroje vertimas su variantais, įvairiai tą patį žodį verčiant. O jo ranka… Gal kaip Chopino. Ypatinga.

E. G.: Jo plaštakos nepamirš tie, kurie girdėjo Filharmonijoj paskutinį Jono Aleksos koncertą… Papasakokit apie "Žydės" repeticijas. Kaip pasiektas toks aukštas spektaklio lygis?

R. Š.: Kai imamės naujo veikalo, prasideda diskusijos. Kas pavyks, kas nepavyks… Pradėjus repetuoti "Žydę", gerai niekas apie ją nešnekėjo. Muzika – ne šedevras. Kelis kartus keitėsi atlikėjų grupės. Režisierius Günteris Krämeris kaprizingas, reiškia pretenzijas, nesuprantam, ko iš mūsų nori. Pasklido kalbos, kad negalima ateiti vilkint sintetinį drabužį, jokių plastikinių maišelių, jokių kaukšinčių batelių. Maestro irgi jautė įtampą. Bet – ypatingai susikoncentruodavo. Dabar manau, kad situacija suvedė du didelius žmones. Kovoti beprasmiška. Abu protingi. Maestro užleido kovos lauką svečiui. Nebepratardavo žodžio. Ramybės sala. Pastabas mums pasakydavo priėjęs, kiekvienam tyliai, į ausį. Kad tik neįsižiebtų ugnis… Režisierius kažko neapsikentęs išvažiavo. Paskui sugrįžo. Maestro ištisai ramus. Prieš pat premjerą vėl audra – režisierius grįš namo, premjeros nebus. Maestro sėdi prie pulto, viską girdi, viską mato (buvo geras, tarp kitko, aktorius). Mes virte verdam, emocijos pratrūksta. Aš pravirkstu. O jis ramiai paklausia: "Atsiprašau, ar galėtumėt paaiškinti, kas čia įvyko?" Įtūžtu. Puolu aiškinti, kad nebus premjeros. Jis į tai: "Taigi, bus koncertinis atlikimas". Kuo ramiausiai. Akimirksniu visi nurimom. Aišku, jis buvo neišpasakytai susinervinęs, bet meistriškai situaciją suvaldė.

Na, premjera įvyko, rezultatą jūs matėt. Išvažiavus režisieriui maestro ėmėsi dar daug ką muzikiniu požiūriu tvarkyti. Beje, režisierius buvo baigęs psichologijos studijas, jis kai kurias situacijas specialiai išprovokuodavo. Kad mus geriau pažintų, kad šito teatro gyvenimą patyrinėtų. Daug karčių žodžių apie jį pasakė.

E. G.: Dabar pakalbėkim apie kitą režisierę, apie Moniką Wiesler. Jūs su ja parengėt "Linksmąją našlę".

I. L.: Turėjom labai tiksliai realizuoti jos viziją. Preciziškai. To ir siekėm, maestro Aleksa netrukdė. Prieš tai buvom mėnesį su juo padirbėję. Kai ėmėsi darbo režisierė, jis tarsi nusišalino. Ateina, pasižiūri… Nesikiša. Ir prieš premjerą buvo keblumų, nes su Wiesler repetuodami pripratom prie kitokių muzikos tempų. Pati ji šokėja, mes pagal jos interpretaciją ir dainavom, ir šokom. Pradėjome dirbti su maestro scenoje – kažkas "nesusijungia". Pyktelėjom, kam jis anksčiau mums nieko nesakė.

R. Š.: Dainavau ten Valensjenos partiją. Besibaigiant repeticijai kartą prie manęs priėjęs sako: "Regin, čia ne "Toska". Ne "Toska"!". Sutrikau. Tik paskui supratau, kad ta pastaba buvo adresuota per mane Inesai. Tai – irgi jo darbo braižas.

I. L.: Ją aprėkė! Tikrai, turėjau kiek lengviau dainuoti. Galėjo man tą pasakyti.

R. Š.: O mane į kampą įvarė. Tai pasklido, net recenzijoje buvo parašyta, kad "Toską" primenančio dainavimo spektaklyje nebuvo.

I. L.: Aleksos tempai pasirodė lėtesni negu repetuojant su Wiesler, tai ir dainavimą paveikė. Jis ir operetes diriguodamas ieškojo autorių genialumo. Repetuojant fortepijonu skambina Johanną Strausą ir nejučia priartėja Puccini. Melodijų giminingumas… "Bohema" ar dar kas nors. Beje, Wiesler ir Aleksos "duetas" buvo labai geras. Kaip ir "Hofmano istorijose". Tik toje operoje ji labiau įsiklausydavo į Aleksos nuomonę. Operetė buvo jos tikroji sritis. Tvirtoji. Kad ir kaip būtų, ji – vienietė.

Aleksa… Intelektualus žmogus, tikras inteligentas. Niekad kito nepažemindavo. O buvo pašėlusiai reiklus. Bet – siekdamas tave pakylėti, atverti tai, ką turi geriausia. Kitų pastabos kartais žemina. Tada užsisklendi.

Yra sukūręs ekstremalių situacijų. Kai dar visai jauna patekau į teatrą, jam buvo įdomu mane, kaip dainininkę, pažinti. Paskyrė man Adaldžizos vaidmenį "Normoje". Repetavau intensyviai, visą savaitę kasdien. Po repeticijos maestro staiga mane kviečia repetuoti Eboli. Skirtingi stiliai, išsyk po repeticijos… Ne, jokio atokvėpio. Sceninė repeticija. Po išdailinto "Normos" vokalo jis staiga reikalauja, kad dainuočiau "užsmaugtu", "gergždžiančiu" balsu. Dar po savaitės, kasdien abi partijas repetuodama, galėjau balsą pribaigti.

Dabar suprantu, kad jis tikrino mano ištvermę. Ir būtinai jungiant vokalinę išraišką su aktorine. Pripratę prie kompaktinių plokštelių muzikos gurmanai kartais dainininką kaltina, o tai būdavo ir bendras su dirigentu siekis. Artėjant prie meninės tiesos. Pasigendu dabar šito.

E. G.: Maria Callas kartais irgi nevengdavo "nevokalistinių" garsų.

I. L.: Andželiką dainuodama jam sakau, kad "do" neištempsiu. Jis atkerta, kad galiu dainuoti "sol", jam tai esą nesvarbu. Jam reikia Andželikos, o ne visas natas išdainuojančios dainininkės. Reikia teatro.

E. G.: Vis prisimenu paskutinį "Don Karlą", skirtą Truikio šimtmečiui. Prieš metus ir tris mėnesius. Trumpam iš užmaršties prikeltas spektaklis. Irgi Aleksa dirigavo, patyrėm puikios premjeros įspūdį. Ar ilgai kartodami repetavote?

I. L.: Savaitę. Repetuodami kaip paprastai kalbėjom, kad per spektaklį vis tiek bus kitaip. Taip ir buvo, ačiū Dievui, geras variantas.

E. G.: Nuostabus.

I. L.: Patyrėm didžiulį džiaugsmą. Eboli vaidmuo paprastai vis keisdavosi, tačiau tą kartą jis man leido ramiai viską išdainuoti. Ne visada mūsų ketinimai toje operoje sutapdavo, bet tą dieną visi buvom tarsi pakylėti. Gal Truikys iš aukštybių į mus žiūrėjo?

E. G.: Nepamirštamas spektaklis.

I. L.: Galėjo veikti jo atmosfera. Jos visada siekdavo Rimantas Siparis. Sakydavo, kad operoje ji svarbiausia. Buvau jo operos klasės studentė. Aleksa irgi atmosferą sukurdavo. Ji spektaklio dalyvius kitaip susieja. Ir – Truikys. Viskas mistiška, nesuvokiama didybė. O kokie drabužiai! Kiekvienas kostiumas – meno kūrinys.

E. G.: Truikys dirigentams būdavo itin reiklus, bet Aleksa visiškai pasitikėjo. Juk abu bet kokiomis sąlygomis kurdavo didįjį meną. Mažytė Kauno scena Truikiui netapdavo kliūtimi sukurti stulbinantį monumentalumą (pamenu dar prieškariu statytą ir pokariu kurį laiką teberodytą "Otelą"), dabartinės Kauno artistų pajėgos Aleksai tiko statant "Romeo ir Džuljetą" (malonu įrašytų to spektaklio fragmentų pasiklausyti). Dar ilgai galvosime apie jo darbą, jo sugebėjimą atrandant ir paliečiant "taškus", kurie viską atveria.

R. Š.: Buvo visų mūsų mokytojas. Martyno Staškaus irgi. Kaip buvo baisu tiems, kurie pirmą kartą ėmėsi Mozarto muzikos! Jis iš tiesų paslaptingais būdais parodė, kaip tai "daroma". Maestro drauge su mumis alsuodavo – taip, kaip muzika pati alsuoja, kai ji iš tiesų būna gyva. Girdėdavom jį įkvepiantį, jis gyvendavo mūsų gyvenimu scenoje.

I. L.: Ir publika jausdavosi esanti tikrame operos teatre.

R. Š.: Aleksa netvirtindavo, kad Lietuvoje nėra dainininkų. Atvykę dažnai stebisi jų gausa, o mes save toliau niekinam. Net sovietmečiu jaunieji kitur tobulindavosi. Dabar nebevažiuoja, tik išvažiuoja. Ore sklando kalbos, esą Lietuvoje miršta opera, nes nėra dainininkų. Ieškom, kviečiamės… Logiška paklausti – tai kam tada Lietuvai Muzikos akademija? Nestinga dainininkų, nebent meilės jiems pristinga. Subalansuoto, jų augimui palankaus repertuaro. Mozartas, Donizetti, Rossini… Wagnerio atlikėjais negimstama. Iki to priaugama.

E. G.: Rūpintis profesiniu dainininkų augimu – teatro priedermė, kurios vengdamas teatras tampa komercine įstaiga. Ja jis tampa ir dėl kitų dingsčių, kurių čia nesuvardinsim. O Filharmonija? Juk ten rečitaliai tapo retenybe. Kur paskata dainininkui imtis koncertinių programų? Na, bent čia šiandien – mažytis koncertas… Pradėsim?