Ką tai galėtų reikšti?

Timūro Bekmambetovo filmo "Dienos sargyba. Likimo kreida" ("Dnevnoj dozor. Mel sudby", Rusija, 2006) premjera Maskvoje įvyko Naujųjų naktį, bet filmas jau sumušė visus įmanomus pelningumo rekordus. Sukurtas pagal populiarią fantasy knygą (jos autorius Sergejus Lukjanenka taip pat suvaidino filme), šis filmas yra pernai sėkmingai rodytos "Nakties sargybos" tęsinys. Tačiau autoriai to visiškai neakcentuoja ir siūlo žiūrėti juostą kaip atskirą kūrinį, kurį su ankstesniu sieja tik siužetas ir herojai. Siužetas – senas kaip pasaulis. Jis pasakoja apie amžiną gėrio ir blogio kovą, kuri tos kovos aikštele pasirinko šiuolaikinę Maskvą. Purviname, prišnerkštame, šaltame, prisnigtame megapolyje paraleliai egzistuoja kita realybė, kurioje ir vyksta niekad nesibaigiantis tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų susidūrimas. Nors jos ir yra sutarusios išlaikyti pasaulyje gėrio ir blogio pusiausvyrą, abi nepraranda vilties nusverti svarstykles į savo pusę. Progos pakovoti suteikia šviesiųjų eilinis Antonas Gorodeckis (Konstantinas Chabenskis), kurio paauglys sūnus Jegoras atsiduria tamsiųjų pusėje. Dėl sūnaus Gorodeckis pasiryžęs pažeisti griežtas taisykles, tačiau jis apkaltinamas vienos iš tamsiųjų nužudymu. Kaip tik tuo nori pasinaudoti abi pusės – šviesiosioms jėgoms vadovaująs Borisas Geseris (Vladimiras Menšovas) ir tamsiųjų vadas Zavulonas (Viktoras Veržbickis). Susidūrimas baigiasi gerą dalį filmo užimančia Jegoro gimtadienio puota, virstančia žūtbūtine kova dėl legendinės likimo kreidos, kuri suteikia teisę valdyti pasaulį. Kita siužeto linija – sudėtingas trikampis: Antonas, Jegoras ir Antoną įsimylėjusi stažuotoja Svetlana (Marija Porošina). Antonas priverstas rinktis tarp tėvą abejingumu kaltinančio, bet jo besiilginčio sūnaus ir gražuolės Svetlanos. Šios melodraminės linijos fone rutuliojasi dar viena meilės istorija: Antono nusikaltimo įkalčius renkanti Zavulono žmona, žaviais ragučiais pasipuošusi Alisa (Žana Friske) įsimyli Antono kaimyną – jauną vampyriuką (Aleksejus Čadovas), kurio tėvas (Valerijus Zolotuchinas) ir yra tikrasis žudikas.

Pernelyg išplėtotos melodraminės linijos, herojus nuolat užklumpančios jausmų audros tarsi ir griauna žanro taisykles, bet, manau, tai "Dienos sargybos" kūrėjų yra visiškai pateisinta, nes filmas pirmiausia skirtas Rusijos žiūrovams ir privalo paisyti nacionalinių mentaliteto ypatumų. Tokio pobūdžio filmuose ribojanti jausmus holivudinė specifika čia netinka, kaip netinka ir akivaizdus padalijimas į klystančius ir neklystančius. "Dienos sargyboje" klysta visi, nes filmo kūrėjai mano, kad jausmai yra svarbiausi. Todėl tai, kas Holivude būtų trūkumas, suteikia "Dienos sargybai" žavesio ar bent jau originalumo. Juolab kad tą melodraminį akcentą kuo puikiausiai atperka patys įvairiausi vizualiniai efektai, kurių turbūt užtektų net keliems filmams. Bekmambetovas kuria ir įspūdingą istorinį "peizažą" – filmas prasideda legenda apie Tamerlaną, jis išnaudoja ir seną kroniką, įterpdamas į ją savo personažus, ir persikūnijimo stebuklus, kai Antono kūnas staiga persikelia į Olgą (Galina Tiunina), ir įspūdingas gaudynes, kai Alisos mašina važinėjasi "Kosmoso" viešbučio fasadu ir jo koridoriais, ir net gigantiškos katastrofos vaizdus, kai Maskva žiūrovų akyse virsta griuvėsiais, per pusę lūžta sudegęs Ostankino televizijos bokštas, o panikos apimtus miestiečius vejasi milžiniškas apžvalgos ratas. Keista, bet tas žanrų, konvencijų, stilių mišinys "Dienos sargyboje" visai neerzina, nes yra neatsiejamas nuo eklektiškos, pastaraisiais metais infantiliškais skulptoriaus Zurabo Ceretelio kūriniais išdarkytos Maskvos dvasios, kur net architektūra liudija totalios eklektikos diktatūrą. Todėl filmo, kuris nori nenori skyla į kelias istorijas, negriauna nei dviprasmiškos citatos ar dialogai – apie sumaištį keliančius atvykėlius, užuominos apie maistui naudojamus "bomžus", Antono sumaitotas prezidentui Vladimirui Putinui taip patikusio Fiodoro Bondarčiuko filmo "9-oji kuopa" plakatas, turintys aiškias nuorodas į dabarties situacijas, – nei akivaizdi reklama (pvz., alaus "Staryj melnik"). Visa ta kasdienių pastebėjimų, fantazijų ir net paslėptų baimių mišrainė savaip prasminga, o beveik dvi su puse valandos nė akimirkai nesiliaujantys vaizdo atrakcionai vis dėlto žadina refleksijas ne tik apie filmo sėkmės priežastis. Turint laiko ir noro, filmą galima interpretuoti ir kaip bandymą pateisinti dabartinę Rusijos slinktį diktatūros link, ir kaip norą paaiškinti ar net susisteminti šiuolaikinį rusą užklupusį vertybių ir idėjų chaosą tik susidvejinusiam homo sovieticus suvokimui suprantamais dviem tikrovės lygmenimis, ar net įžvelgti dabar tokias populiarias teorijas apie pasaulinį sąmokslą prieš Rusiją. Kaip sakoma, viskas priklauso nuo sugedimo laipsnio.

Finalinę būsimo blogio triumfo puotą, kurioje dalyvauja Maskvos "tusovkės" įžymybės – dainininkai Anita Coj, Vilis Tokarevas, Borisas Moisejevas, kritikas Artemijus Troickis, "naujųjų rusų" portretistas Nikasas Safronovas ir dar daugybė kitų, – Zavulonas surengia "Kosmoso" viešbučio banketinėje salėje. Ji man sužadino prisiminimų apie prieš kelerius metus Vilniaus kultūros ir meno dienų pabaigoje sostinės menininkams maskviečių iškeltą banketą. Kažkaip paprasta buvo įsivaizduoti vietoj filme rodomos "tusovkės" toje pačioje salėje šėlusius arba tiesiog aukštų Maskvos valdininkų draugija besimėgavusius Vilniaus menininkus, kultūrininkus, savivaldybės kultūros skyriaus galvą ir jo pavaduotoją. Ką tai galėtų reikšti?

Živilė Pipinytė