Maskva Maskva

Aleksandras Agafonovas. "Baltoji jūra". 1992 m.

Pastaraisiais metais daug kalbėta apie Rusijos kultūrinę įtaką Lietuvai ir jos vykdomą savo galių stiprinimą žiniasklaidos kanalais (televizijos laidų ir filmų subtitravimas, tarsi skatinant neužmiršti ir mokytis rusų kalbos, rusiško popso populiarinimas ir pan.). Paliekant nuošalėje politikos klausimų svarstymus, akivaizdu tai, kad Lietuvoje labai mažai žinoma apie Rusijos kultūros įvykius ir pokyčius masinės auditorijos neapimančiose kultūros srityse, tokiose kaip vaizduojamasis menas ar profesionali muzika.

Maskvos fotomenininkų paroda "Maskva Maskva", iš Palangos ir Nidos atvežta į Vilnių, – pirmoji rusų fotografijos grupinė ekspozicija Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo. Parodos organizatoriai mano, kad tai yra pirmas kultūrinių mainų tarp Lietuvos ir Rusijos žingsnis, skatinant susidomėjimą turtinga šiuolaikine profesionaliąja rytinių kaimynų kultūra.

Parodoje "Maskva Maskva" pristatomi penki (daugiausia viduriniosios kartos) gerai žinomi Maskvos fotomenininkai: Aleksandras Agafonovas, Aleksandras Sliusarevas, Liudmila Zinčenko, Svetlana Požarskaja, Konstantinas Smilga.

A. Agafonovas (dabartinis Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas) fotomenininkų būryje atsirado turėdamas psicholingvistikos ir zoopsichologijos išsilavinimą. Agafonovas fotografijoje – tikslus, taiklus ir egzistenciškai skvarbus. Savo fotografavimo stiliui fotomenininkas taiko terminą hiporealizmas (realumo trūkumas): fotomenininkas kuria atvaizdus realybės, kurioje atsiranda nerealumo, iracionalumo ir neužbaigtumo momentų. Savo kūrybą Agafonovas vadina simbolių fotografija, arba fotoeseistika. Parodoje eksponuojamas fotografijų ciklas "Praėję laikai": daiktai su istorija (taip galėčiau pasakyti abstrakčiausiai), prisisunkę Baltosios jūros skonio ir tapę simboliniais žmonių gyvenimo ženklintojais: laivų nuolaužos, valtelių liekanos, kavinaitės, geležinės cisternos.

A. Sliusarevas laikomas pastarųjų 30-ies metų Rusijos fotografijos įžymybe. Tarp Rusijos fotografų jis vadinamas "pirmuoju": jis pirmasis Rusijos fotografijoje įvedė abstraktų žvilgsnį, pirmasis pradėjo metafizinę fotografiją; pirmasis suteikė svarbą darbui su šviesa spalvotoje fotografijoje etc. Šioje parodoje eksponuojamame cikle "Pavasaris 2004" menininkas pasirenka socialiai aštrią temą, fotografijose fiksuodamas ne paradinį, o paraštinį socialinio-politinio Rusijos gyvenimo reiškinių aspektą, selektyviu fotožvilgsniu ironizuodamas oficialiąją kultūrą ir rodydamas "nereikšmingas", išvirkščiąją pusę išduodančias detales. Fotografui rūpi fragmentais, ženklais kuriamas socialinis kontekstas, o jame dažniausiai susimaišo kapitalizmo, rusiškos kasdienybės ir jau įprasto paradinio patriotizmo ženklai.

L. Zinčenko cikle "Non-Objective reality..." naudoja kamera obskura (arba pin-hole) fotografavimo būdą. Fotomenininkės darbuose kasdieniška nuobodulio ir rutinos realybė sunaikinta ir mistifikuota. Sako, kad joje dar galima "užtikti" Tarkovskį. Šviesos ir tamsos, šešėlių estetika, simboliniai selektyvūs vaizdai, kuriuos menininkė "sukuria" arba užklumpa atsitiktinai, laukdama gal beveik valandą, kol realybė pro labai mažą skylutę dėžutėje persikels ant šviesai jautraus popieriaus. Pin-hole fotografavimo būdas gana intriguojantis, gal net kiek mistiškas: fiksuojama juk ne akimirka, o tam tikras laiko tarpas, per kurį kažkas įvyksta. Nejudrus vaizdas apima ištęstą laiko ir įvykio atkarpą: būtent laiko ašis (vaizdo nykimas ir radimasis, stabilumas), rodos, diktuoja vaizdo istorijos skaitymą.

S. Požarskaja daro ne fotografijas, o skanogramas. Pasitelkusi skaitytuvą fotomenininkė nuskaito sudėliotus natiurmortus, šiuolaikinėmis technologijomis tarsi atlikdama sofistikuotą, kontrastingą rusiškos "prabangos ir skurdo" lydymo aktą. Itin ryškios ir prabangios spalvos, intensyvūs kontūrai ir kartais kylantys trijų dimensijų efektai. Man tai primena reklaminę fotografiją.

K. Smilga, pats dirbdamas režisieriumi, ciklo "Apie cirką" fotografijose nesunkiai režisuoja egzistencialistines būsenas lyg filmų scenas. Fotografija jam – ne realybė, o magijos ir teatro principais kuriamas vidinis pasaulis. Jo fotografijas tikriausiai būtų galima pavadinti magiškuoju realizmu: plačiakampis objektyvas pirmajame fotografijos plane esančius objektus paverčia milžiniškais palyginti su gilumoje neproporcingais susitraukusiais daiktais. Cikle "Apie cirką" – vaikai, klounai, balandžiai, ožkos, suvaidintos mimikos ir egzistencinis jaudulys.