Subjektyvi istorija

Šiuolaikinis menas jau seniai tapo instituciniu. Menininkai vis dažniau ieško ryšių ir su nemeninėmis institucijomis, tiesiog viešąja sfera, siekdami tiesioginio sąlyčio su socialine aplinka ar bent ją konstatuojančiais sociokultūriniais diskursais.

Net, atrodytų, grožio estetikos tradicijoje "įklimpusi", "nualinta" tapyba sugeba savaip absorbuoti šiuolaikinės kultūros ir meno patirtį bei pateikti įdomių ir – kas svarbiausia – aukšto lygio konceptualių tapybinių rezultatų. Kalbu apie jaunos tapytojos Benignos Kasparavičiūtės parodą "Genocido aukų muziejuje".

Šią vasarą laimėjusi antrąjį LDS kvadrienalės prizą už tapybos darbų ciklą "Tėvynė", autorė pristato jį, papildžiusi naujais kūriniais, specifinėje "energetinėje" erdvėje, kurioje meno kūriniams yra labai sunku funkcionuoti. Tai nėra pirmoji "Genocido aukų muziejaus" iniciatyva bendradarbiauti su menininkais, pasitelkiančiais savo kūrybai konkrečius istorinius laikotarpius ar fenomenus.

Benignos Kasparavičiūtės tapybos darbuose ir "piešiniuose" išryškėja tam tikros turinio ir formos dviprasmybės, aspektai, savo kontekstualumu būdingesni šiuolaikiniam menui. Eksponuojami steriliose meno galerijos salėse, šie tapybos darbai įtraukia į begalinius postmodernistinės estetikos struktūrų labirintus, ironišką meno istorijos citatų ir pankišką destruktyvaus psichologizmo pasaulį. Tuo tarpu specifinėje buvusiųjų KGB rūmų erdvėje suaktyvėja kiti, iki tol pasyvūs buvę konceptualūs formos ir turinio elementai. Ima dominuoti tema – partizaninė rezistencija okupuotoje pokario Lietuvoje. Laminuoti ir stenduose sudėlioti piešiniai "stengiasi" pavirsti likusios muziejaus ekspozicijos dalimi, taip pastarąją tarsi perkeldami iš vieno konteksto į kitą; padeda "perskaityti" eksponatus kaip tam tikrą ideologinį naratyvą, išryškindami jų "iškodavimo" paradoksus.

Didžiulės tapybos darbais virtusios klijuotės, iškabintos konferencijų salėje, tampa panašios į informacinius stendus. Pasitelkta politinio plakato, pačių partizanų piešinių, KGB sudarytų schemų ir t.t. stilistika verčia žvilgsnį nuolat sugrįžti atgal, vis bandant "atidengti" vieną konceptualų sluoksnį po kito, ieškant iš rankų nuolat išsprūstančių "tiesų" ar aiškios pilietinės pozicijos. Tačiau čia ir atsiskleidžia šiuolaikiniam menui būdingas "daugiasluoksniškumas" ir dviprasmybės, nes, atrodo, jau beveik "sugautas" socialinis ar politinis angažuotumas ima ir nuneria į estetinių kategorijų pasaulį. O kai į jį pasineriame ir jau būname bepatirią katarsį, "grynasis grožis" pasirodo besąs užkrėstas "socialinio seklumo" bacilomis. Ir vėl tenka išnerti į klasikinio modernizmo tapybai svetimą erdvę...

Todėl pilietinės pozicijos reikėtų ieškoti ne vien pačiuose kūriniuose, bet subjektyviose istorinio fenomeno pasirinkimo prielaidose... Tačiau grįžus į sterilią meno galerijos erdvę, galiausiai lieka įdomus ir išskirtinis reiškinys – puikus menas...