Penktadienio tiltas

Viskas, toliau galite nebeskaityti. Arba iškart pamirškite, ką perskaitysite. Šiaip ar taip – aš jus įspėjau. Bent jau aš tikrai nenoriu to žinoti.

Aš nenoriu žinoti, kad Hansas Christianas Andersenas buvo apgailėtinas neurotikas ir egomaniakas. Dar labiau aš nenoriu žinoti, kad puikiųjų pasakų kūrėjas nuolat verkšleno dėl blogų recenzijų, nuolat masturbavosi iki skausmo ir nuolat žeminosi prieš galinguosius, kaulindamas paramos. Apie visa tai, pasirodo, rašoma Stigo Dalagerio grožinėje biografijoje "Kelionė mėlyna: romanas apie Hansą Christianą Anderseną" "Journey In Blue: A Novel About Hans Christian Andersen").

Nors tai romanas, t.y. grožinė literatūra, Michelis Faberis šios knygos recenzijoje ("Guardian Review" 03 12 05) rašo: "Andersenas čia yra tikras." Kaip tikras, jeigu čia romanas? Suprask – su visomis "žmogiškomis silpnybėmis"? Ačiū, bet man to visiškai nereikia. Aš nenoriu apie tai žinoti. Kam man naikinti jo pasakų sukurtą magiją dėl kažkokio abejotino tikrumo? Šių dviejų dalykų vertė labai jau nevienoda. Andersenas buvo menininkas, kūrėjas, ir man visiškai nesvarbu, koks jis buvo žmogus. O be to, kai vienas žmogus, keli žmonės ar net visa partija ir vyriausybė vertina kitą žmogų, tai yra tik labai subjektyvi jų nuomonė. Girdi, koks baisus buvo žmogus – kai Charlesas Dickensas pasikvietė jį pasisvečiuoti dviem savaitėms, jis užsibuvo visas penkias, nekreipdamas jokio dėmesio į vis stiprėjančias užuominas, kad jau laikas būtų jam išvykti. Na ir kas? Didelio čia daikto. Taip seniui ir reikia, turbūt buvo tikras skrudžas ir apskritai turbūt pasikvietė Anderseną savanaudiškais tikslais.

Kadangi grožinio kūrinio personažas – konkretus ir žinomas žmogus, be to, jau miręs, – bet kokia fikcija, sukurta apie jį publikos sąmonėje ar bent jau kažkur pasąmonėje, virsta tiesa.

Ir apskritai, kas čia per žanras – grožinė biografija? Tai arba tegul rašo tikrą biografiją, arba tegul kuria romanus apie išgalvotus personažus.

Tai štai kas dedasi su literatūra. O su televizija (tiksliau, su "realybės" laidomis – o tai ir yra beveik visa televizija) dedasi priešingas dalykas. Visų šitų laidų "įvairovėje" dar išliko tokių, kuriose "paprasti žmonės" turi ne tik "būti savimi", bet dar ir pademonstruoti kokį nors talentą. ("Akvariumuose", "Namuose", "Big Brother" ir pan., kaip turbūt žinote iš nuogirdų, beviltiškas jokio talento nebuvimas faktiškai yra pirmasis ir pagrindinis reikalavimas, norint patekti tarp "laimingųjų", t.y. laidos dalyvių.) Taigi atrodytų, kad tokie "talentų šou", palyginti su kitu rodomu šlamštu, turėtų būti gana progresyvus reiškinys. Bet kur tau. Čia genialieji prodiuseriai sugeba ir vėl viską užmauti ant to paties kurpalio. Daugiau ar mažiau talentais apdovanotuosius, dienų dienas ar net savaičių savaites besineriančius iš kailio, kad pritrenktų visus savo sugebėjimu (ar beveik sugebėjimu) dainuoti, šokti, pasiekti liežuviu nosies galą ir pan., vis tiek galų gale išbalsuoja debilai TV žiūrovai. Ir kokias kriterijais, jūs manote, jie vadovaujasi? Kieno geresnis balsas, įtikinamesnė vaidyba, įdomesnė asmenybė, ar bent jau įspūdingesnė išvaizda (juk atranka galų gale vyksta scenai arba ekranui, ar bent jau taip tikimasi)? Ne. Laimi, ar bent jau agituojama, kad laimėtų, "malonūs žmonės". "Balsuokite už Brajaną – šiandien rumba jam gal nelabai pavyko, bet jis toks malonus žmogus, toks draugiškas!". Man NERŪPI, man NEĮDOMU, koks tas norintysis tapti žvaigžde yra žmogus. O tuo labiau, kad jis "malonus".

Maždaug valanda kelio į šiaurę nuo Londono yra mažas miestelis Kovas (March). Gruodžio mėnesį pakeliui į Kovą traukinio konduktorius atskaito nedidelę paskaitėlę apie tai, kada ir kur šiose vietose geriausia stebėti paukščius. "Kairėje geležinkelio pusėje dabar pamatysite apie šešiasdešimt gulbių – štai ten, tolumoje! O dešinėje pusėje bus šiek tiek mažiau, gal dvidešimt." Ir tikrai, ten – gulbės. Bet suskaičiuoti jų neįmanoma. Važiuoju visą šį kelią tam, kad sužinočiau štai ką: už Kovo yra dar mažesnis miestelis, Penktadienio Tiltas. Penktadienio Tilte sekmadienį vienas jaunas lietuvis nudūrė peiliu kitą jauną lietuvį, savo kaimyną, kam tas neatvežė jam degtinės butelio, kaip buvo žadėjęs. Savo veiksmus žudikas pakomentavo taip: "Nieko, išgyvens, į širdį nedūrėm."