Kinas

King Kongas – įsimylėjusi Pabaisa

Peterio Jacksono King Kongo pirmtakai

iliustracija
"King Kongas" (1976)

Naujausias "Žiedų valdovo" trilogija išgarsėjusio režisieriaus Peterio Jacksono filmas "King Kongas" (Naujoji Zelandija, JAV, 2005) – labiausiai reklamuojama šių metų premjera. Režisierius "pasikėsino" į vieną didžiausių kino mitų, tad ankstesniųjų filmų apie milžinišką beždžionę gerbėjai, be abejo, neišvengs palyginimų. Neseniai JAV startavęs filmas jau sulaukė kelių "Auksinio gaublio" nominacijų ir priekaištų už filmo trukmę – kino salėje reikia praleisti 188 minutes. Turint omenyje, kad laukinio žvėries meilės gražiai moteriai istorija yra populiarus pasakų, literatūros ir kino kūrinių motyvas, galima viltis, kad ir naujoji jo versija neprailgs tamsiausiomis metų dienomis. Pateikiame sutrumpintą Grażynos Stachównos straipsnį apie gražuolės ir Pabaisos meilę, išspausdintą lenkų žurnale "Kino".

Pabaisa gali būti ne tik kraugeriškas gyvūnas, bet ir ypač negražus vyras, keliantis pasišlykštėjimą ir baimę, arba užburtas karalaitis. Pabaisa visada yra vieniša ir nelaiminga, ji trokšta, kad žmonės suprastų jos kitoniškumą ir ją toleruotų, ir geidžia meilės – moters meilės, nes visai suprantama, kad iš jos laukia pagalbos ir išlaisvinimo. Pagaliau Pabaisa sutinka jauną merginą ir… Čia dažniausiai mūsų laukia dvi atomazgos – laiminga ir nelaiminga. Laiminga, kai Pabaisa iš pradžių sukelia moteriai baimę, paskui užuojautą ir pagaliau meilę, kuri padeda atrasti pabaisos gerumą ir kilnumą, panaikinti blogus kerus ir sugrąžinti karalaičiui žmogaus pavidalą. Nelaiminga pabaiga, kai pabaisa pašvenčia moteriai visą savo gyvenimą kaip giliausios meilės įrodymą. Abi pabaigos siūlo žiūrovams daug pasitenkinimo, sujaudina ir pravirkdo.

Pirmosios atomazgos pavyzdys yra pasaka "Gražuolė ir Pabaisa", kurią kinui puikiai pritaikė Jeanas Cocteau ir René Clement’as, 1946 m. sukūrę filmą su Jeanu Marais užburto karalaičio vaidmenyje. Antrosios pabaigos pavyzdys yra Victoro Hugo romanas "Paryžiaus katedra", kuriame ypač negražus varpininkas Kvazimodas paaukoja gyvenimą, gindamas mylimą Esmeraldą. Buvo sukurta ne viena šio romano ekranizacija, garsiausiose Pabaisą vaidino Lonas Chaney (1923), Charlesas Laughtonas (1939), Anthony Hopkinsas (1982).

Psichoanalitikai tvirtina, kad skirtingose pasakos apie gražios merginos ir laukinės pabaisos ryšį versijose visada glūdi vienas ir tas pats turinys, liudijantis lyties sferos baimę. Auklėjimas moko vaikus suvokti lytį kaip kažką baisaus ir gyvuliško. Tradiciniai seksualiniai draudimai verčia lytį slopinti, slėpti, jos vengti, geriausia net iki pat vestuvių dienos. Pasaka moko, kad bręstanti mergina privalo pakeisti savo požiūrį į lyties sferą, kuri iki tol žadino joje baimę ir pasišlykštėjimą, apdovanoti savo meile svetimą (ne jos šeimos) vyrą ir taip neutralizuoti gyvulišką jo seksualumo aspektą. Tai turi jiems abiem garantuoti sėkmingą ir laimingą santuoką.

1933 m. kinas sukūrė itin efektingą pasakojimą apie pabaisą, kuri įsimyli gražią moterį. Tai didžiulės beždžionės King Kongo istorija. Įdomu, kad King Kongas neturėjo nei literatūrinių, nei komiksinių protėvių ir buvo specialiai filmui išgalvotas buvusio lakūno, keliautojo ir kino režisieriaus Meriano C. Cooperio bei populiarių detektyvinių romanų autoriaus Edgaro Walaace’o. Filmą "King Kongas" Cooperis kūrė su savo nuolatiniu bendradarbiu Ernestu B. Schoesdsacku. Specialiųjų efektų meistras Willisas H. O’Brienas iš duraliuminio, kaučiuko ir specialios kailiu padengtos medžiagos pagamino King Kongą, kuris buvo animuojamas specialia animacijos technika. Stambiems planams buvo sukurtas milžiniškas beždžionės biustas, kuriame paslėptas pneumatinis mechanizmas leido beždžionei judinti akis, vokus ir nosį, šypsotis, šiepti dantis ir reikšti įvairius jausmus.

"King Kongo" pasakojamos istorijos pradžia primena Holivudui būdingą nuotykių filmą. Apsukrus kino režisierius Karlas Denhamas (Robert Armstrong) kartu su filmavimo grupe atvyksta į tolimą Kaukolės salą. Čia jis tikisi nufilmuoti paslaptingą King Kongą – didžiulę 28 metrų beždžionę, kurią čiabuviai garbina kaip dievą. Iš Denhamo laivo čiabuviai pagrobia auksaplaukę gražuolę aktorę Enę Derou (Fay Wray) – ji bus paaukota laukinei gorilai. Ir staiga prasideda visai kitas filmas, kurio rafinuotumas stebina iki šiol. Siaubingasis King Kongas, užuot paprasčiausiai surijęs merginą, įsimyli ją vos tik pažvelgęs ir pasiima su savimi į džiungles, jautriai nešdamas jos trapų kūną savo didžiulėje letenoje. Nuotykių filmas virsta romantiška melodrama, kurioje meilužių vaidmenys atiteko milžiniškai gorilai ir gražiai blondinei. Šio ryšio perversiškumas šokiruoja: jis yra žvėris, ji – žmogus; jis yra beždžionė, ji – graži moteris; jis yra laukinis patinas, ji – mergiškos nekaltybės įsikūnijimas; jis yra didžiulis, ji – trapi; jis gina ją nuo daugybės pavojų, ji ieško jo pagalbos; jis ją myli, ji jo bijo ir šlykštisi. Filme yra neįtikėtina scena, kai King Kongas, laikydamas Enę savo didžiulėje letenoje kaip mažutę lėlę, smalsiai ir kartu žaismingai ją liečia, o paskui kitos rankos pirštu pradeda ją nurenginėti, sukeldamas merginos siaubą. Gorilos ir blondinės ryšys turi akivaizdžią erotinę potekstę, bet kartu simboliškai išreiškia tipišką vadinamąją neįmanomą melodramos meilę. Enę įsimylėjęs jūreivis Džekas (Bruce Cabott) nuvilioja merginą nuo King Kongo. Meilės apakinta gorila sunaikina čiabuvių kaimelį, o paskui išeina į paplūdimį, kur klastingasis Derhamas užmigdo beždžionę dujomis, sukausto grandinėmis, laivu atplukdo į Niujorką ir demonstruoja jį cirke kaip aštuntą pasaulio stebuklą. Per vieną tokį spektaklį sukaustytas King Kongas pastebi Enę. Jis sutrauko grandines, pagrobia merginą ir pabėga sėdamas aplink save mirtį ir sumaištį. Jis įlipa į "Empire State Building" dangoraižio viršūnę, čia jį apšaudo lėktuvai (pilotus žudikus suvaidino abu filmo režisieriai Cooperis ir Schoedsackas). Sunkiai sužeistas King Kongas atsargiai padeda Enę į saugią vietą, o pats nukrenta nuo 32 aukšto. Policininkas patenkintas sako Denhamui: "Lėktuvai jį sutvarkė". Režisierius atsako: "Ne, jį nužudė Gražuolė".

"King Kongas" išnaudoja archetipinius pasakos apie Gražuolę ir Pabaisą mitus, bet kartu juos sklandžiai paverčia nauju mitu – kino mitu, priklausančiu jau populiariosios kultūros sferai. Jame dominuoja egzotika, sensacija, siaubas, erotika, perversija, bet taip pat ir romantiškumas bei sentimentalumas. Žiūrovai bijo didelės ir baisios gorilos, bet kartu ją ir užjaučia, nes supranta, kad jos žūties priežastis yra nelaiminga meilė gražiai blondinei: dėl jos beždžionė prarado savisaugos instinktą, paliko džiungles ir išėjo į paplūdimį, kur iš jos buvo atimta laisvė, o vėliau ir gyvybė. Paskutiniame filmo dialoge nuskambėję žodžiai išreiškia tradicinę mizoginišką ideologiją, kuria ne vieną dešimtį metų Holivudas maitino savo žiūrovus. Pristatinėdamas King Kongą elegantiškai Niujorko publikai, Denhamas sako: "Jis buvo džiunglių, kurias gerai pažino, karalius ir dievas, bet dabar jis yra mūsų civilizacijos belaisvis, patenkinantis jūsų smalsumą". Tai dar viena priežastis žiūrovams užjausti didelę gorilą, kuri gyveno džiunglėse, buvo laukinės ir nenugalimos gamtos dalis, bet ją nugalėjo bombos, grandinės, dujos ir, be abejo (bet apie tai filmas nekalba), kitos civilizacijos prievartos formos – mušimas, elektros srovė, raminamieji vaistai. Mieste žiūrovams jis rodomas scenoje, surištas ir pažemintas. Karalius virto vergu. Fotoblyksčių išprovokuota King Kongo ataka sukelia baimę, bet kartu ir žiūrovų pasitenkinimą. Milžiniška gorila griauna namus, sudaužo metro vagoną, žudo žmones. Tai, žinoma, baisu, bet kartu ir nuostabu – laukinis žvėris keršija jį nugalėjusiai, pažeminusiai ir nuskriaudusiai civilizacijai.

"King Kongas" atnešė didžiulį pelną, tad netrukus JAV buvo sukurtas "King Kongo sūnus" (1934). Ypatingos šlovės King Kongas sulaukė Japonijoje, kur jau 1938 m. pasirodė "King Kongas Edo mieste", o paskui jis tapo dinozauro – mutanto Godzilos – priešu filmuose "King Kongas prieš Godzilą" (1962), "King Kongas vėl puola" (1967), kol pagaliau pavirto dirbtine pabaisa Mechani Kongu filme "King Kongo pabėgimas" (1967). Jis pateko ir į Indiją – ten buvo sukurti filmai "King Kongas" (1962), "Tarzanas ir King Kongas" (1965).

1976 m. ir Holivudas nusprendė grįžti prie King Kongo istorijos – Johnas Guillerminas sukūrė filmo perdirbinį, o 1986 m. dar ir tęsinį "King Kongas gyvas". Tai buvo puikus kino reginys, tačiau filmo brangumas ir specialiųjų efektų gausa pražudė senojo pasakojimo romantizmą, perversišką keisto romano tarp laukinės gorilos ir gražios blondinės žavesį, pamokantį psichoanalitinės pasakos apie įsimylėjusią Pabaisą, kuri trokšta, kad nekalta mergina nugalėtų baimę ir pasidygėjimą bei meile sutramdytų jos gyvulišką seksualumą, grožį.

Jessicos Lange vaidinama Duan yra nepaprastai graži, bet ir kvaila (kaip blondinė), provokuojanti ir perversiška. Jis nebijo didžiulės gorilos, nes apskritai lyties sfera jai nekelia baimės. Kukliais drabužiais ir erotiniais žaidimais ji provokuoja jūreivius, ekspedicijos vadovą Fredą Vilsoną (Charles Grodin) ir paleontologą Džeką (Jeff Bridges). Jai akivaizdžiai malonus beždžionės dėmesys, gorilos meilė ir glamonės jai sukelia perversišką malonumą. Tai, kas senojoje "Kin Kongo" versijoje buvo subtiliai paslėpta, nekalta ir romantiška, naujojoje tapo akivaizdu, prasčiokiška ir groteskiška. Per maždaug pusę amžiaus, skiriantį abu filmus, įvykusios papročių sferos ir erotikos rodymo permainos akivaizdžiai pažeidė kino mito grožį ir suteikė jam neplanuoto infantilumo. Tačiau ir šiose versijose buvo išsaugota visa mizoginiška tragiško romano tarp didelės beždžionės ir gražios blondinės ištarmė. Nors filmo pabaigoje ir neskamba žodžiai apie King Kongą nužudžiusią gražuolę, tačiau jos kaltė yra akivaizdi kiekvienam žiūrovui. Savo grožiu ir seksualumu Duan išvilioja gorilą iš saugių džiunglių, nes nesugeba atsisakyti naudos, kurią teikia gorilą žeminantis jos rodymas publikai, ir galiausiai tampa garsenybe fotografuodamasi prie beždžionės lavono. Už tai ji bus nubausta kaltės jausmu ir praras Džeko Preskoto meilę.

Šioje kino mito versijoje buvo pabrėžtas supriešinimas – gamtos ir civilizacijos, džiunglių ir miesto, laisvės ir vergijos. King Kongas jau turi ir gynėją – mokslininką Džeką Preskotą, kuris, tiesa, kovoja su gorila dėl Duan dėmesio, bet ir pasmerkia jo rodymą cirke, stengiasi išsaugoti beždžionės gyvybę. Nepavykęs King Kongo maištas, nukreiptas prieš žmonių godumą ir nesugebėjimą mąstyti bei prieš jų sukurtą civilizaciją, pavertė filmą jaudinančiu kvietimu ginti gamtą. Taip netikėtai ekologija tapo šiuolaikišku ir universaliu kino mito apie moterį įsimylėjusią pabaisą message.

Mūsų ekranuose pasirodo Peterio Jacksono sukurtas filmas apie King Kongą. Režisierius sako, kad rėmėsi Cooperio ir Schoedsacko filmu. King Kongas atrodo nuostabiai: milžiniškas, laukinis, keliantis siaubą. Netrukus įsitikinsime, ką šįkart simbolizuos garsioji didžioji beždžionė.

Parengė Kora Ročkienė