Gaidžių kapotynės

Clifford Geertz. Kultūrų interpretavimas. Vilnius, "Baltos lankos", 2005, 368 p.

Cliffordas Geertzas, šiandien tituluojamas vienu garsiausiu (taip pat ir kontraversiškiausiu) kultūros antropologu, knygoje "Kultūrų interpretavimas" tyrinėja gaidžių kapotynes ir kultūrą. Knygą išleido leidykla "Baltos lankos", sudarė Arūnas Sverdiolas, tekstus išvertė Antanas Danielius, Arūnas Gelūnas, Edgaras Platelis ir Ingrida Tatolytė.

Cliffordas Geertzas gimė 1923 m. San Franciske, studijavo antropologiją Harvarde. Savo pirmąjį antropologinį tyrimą atliko Rimrocke (JAV pietvakariai), jį vainikavo straipsnis "Sausra, mirtis ir alkoholis penkiose pietvakarių kultūrose". Vėliau tyrinėjo Indonezijos, Maroko, Balio kultūras. Geertzas yra daugybės knygų autorius, ilgą laiką dėstęs antropologiją ir socialinius mokslus Kalifornijos ir Čikagos universitetuose, Prinstono aukštesniųjų studijų institute.

Veikalą patogu pradėti skaityti nuo pabaigos – nuo pasakojimo apie gaidžių kapotynes Balyje. Ir ne todėl, kad mums galėtų būti svarbu šį tą daugiau sužinoti apie salą, kurioje išdidūs vyrai augina kovinius gaidžius, ir net ne dėl to, kad Lietuvoje gaidys yra tam tikros rūšies vaikino metafora. Paprasčiausiai "Pastabos apie gaidžių kapotynes" – patraukliausia, įdomiausia, labiausiai vykusi knygos dalis. Geertzas iš tiesų garsėjo rašytojo talentu, ir polinkis remtis tam tikromis retorinėmis kalbos figūromis vienų akyse jį pavertė garbinamu naujos antropologinės atšakos pradininku, o kitų – mokslinį objektyvumą praradusiu paistytoju. Likusi knygos dalis yra daugiau teorinio pobūdžio ir leis kantriam bei suinteresuotam skaitytojui nuspręsti, kurią nuomonę verčiau palaikyti.

Kad ir kaip būtų, įdomusis skyrius apie nelegalias gaidžių kautynes įtraukia į skaitymo nuotykį ir atveria kai kuriuos Balio kultūros savitumus.

Pasirodo, Balio vyrai pamišę dėl gaidžių. Gaidžiai lesinami pagal "specialią dietą", jų kovingumas ugdomas "kišant jiems per snapą ir išeinamąją angą aitriąją papriką", jie maudomi kaip kūdikiai "į drungną vandenį įmetus vaistažolių, gėlių ir svogūnų".

Gaidys – toks visuotinai svarbus materialiojo ir simbolinio saliečių gyvenimo elementas, kad taip, kaip tikrąją Lietuvą galima perprasti tik krepšinio aikštelėje, suvokti, "ką iš tikrųjų reiškia būti baliečiu", galima tik apsilankius vietinėse gaidžių kapotynėse. Iš Geertzo interpretacijos sužinome, kad ši "kruvina neapykantos, žiaurumo, smurto ir mirties drama" yra kur kas daugiau nei lažybos ar mėgavimasis mirtinais pentinų smūgiais. Tai – simbolinis baliečių visuomenės atspindys: "svarbias kapotynes pralaimėjęs žmogus kartais puola daužyti savo šeimos relikvijas ir keikti dievus; tokie jo veiksmai prilygsta metafizinei (ir socialinei) savižudybei."

Geertzo stilius – aistringas. "Antropologo pateiktų aiškinimų įtikinamumas matuojamas ne jo pasitelktos medžiagos apimtimi, o tolimos bendrijos gyvenimą atveriančios mokslinės vaizduotės jėga", – teigia jis pats kažkurioje kitoje knygos vietoje. Antropologo darbas primena romanisto darbą – abiejų tikslas "išplėšti mus iš "čia" ir "patalpinti "ten"; skirtumas tik tas, kad etnografas mus nori apgyvendinti tarp "tolimų čiabuvių", o romanistas – tarp "fiktyvių personažų". Tačiau ar Geertzo čiabuviai labiau tikri, ar labiau fiktyvūs? Tikriausiai tiksliai neatsakytų nė jis pats, juolab akivaizdu, kad, be mokslui privalomų čiabuvių bei mokslinės vaizduotės, šioje knygoje nuolatos veikia dar vienas nepaprastai svarbus personažas – pats Cliffordas Geertzas, į save dažniausiai žvelgiantis su švelnia ironija, o į kitus – čiabuvius ar mokslininkus, nesvarbu, – su šiokiu tokiu pasipūtimu ir geriau viską išmanančio mina.

Pagrindinis Geertzo, kaip mokslininko, rūpestis – suteikti aiškumo kultūros sąvokai. Pasak jo, ji yra panirusi į "sąvokinį liūną", ir šiame liūne apgailėtinai kapstosi daugelis kultūros tyrinėtojų. Siekdamas pakeisti tokią padėtį ir pasiūlyti išeitį, Geertzas skolinasi Maxo Weberio mintį – "žmogus – tai savo paties suregztuose prasmių voratinkliuose pakibęs gyvūnas". Voratinkliai, pasak jo, ir yra kultūra. Ją suvokti tolygu išpainioti voratinklius, ir šia painiava turi užsiimti antropologas dešifruotojas. Be to, "kultūros analizė turėtų būti ne koks dėsningumų ieškantis eksperimentinis, o reikšmių ieškantis interpretacinis mokslas". Šiuo šūkiu Geertzas sumūrija interpretacinės antropologijos pamatus, ir visą laiką programiškai laikosi nuostatos, kad kultūros reiškinių negalima paaiškinti nei funkcionalumu, nei priežastingumu ir, žinoma, kad neegzistuoja jokie bendrieji kultūros gyvavimo dėsniai.

Kultūra – tai tekstas, o etnologo užduotis – jį perskaityti tinkamai, teigia Geertzas. "Etnografinis tyrimas yra tarsi mėginimas skaityti (tiksliau, bandymas "sugalvoti, kaip įskaityti") rankraštį – rašytą svetima kalba, išblukusį, su galybe praleistų žodžių, nenuoseklumų, įtartinų taisymų ir tendencingų komentarų, – tik šįkart parašytą ne visuotinai sutartomis grafemomis, o laikinais susiformavusios elgsenos pavyzdžiais." Kadangi svetima kalba išblukusi, o žodžių praleista taip pat nemažai, Geertzas ragina antropologus būti akylus – juk visa tai, ką informantai "ištaria socialiniame kontekste", gali būti visiškas pramanas arba apgaulė.

Kad sužadintų antropologų akylumą ir apsaugotų nuo sukčių, Geertzas pasiūlo "tirštojo aprašymo" metodą. Jį pasitelkęs tyrėjas gali atskirti pelus nuo grūdų. Metodo veikimą Geertzas pademonstruoja pasitelkdamas anglų filosofo Gilberto Ryle’o įžvalgą apie mirksinčius berniukus. Ryle’o teigimu, žmogiškieji gestai gali turėti keletą reikšmės sluoksnių, kuriuos įmanoma paaiškinti tik kultūros sąvokomis, taip kaip dviejų mirksinčių berniukų mirkčiojimo priežastis galima nuspėti tik žinant jų mirksėjimo motyvus. Juk du iš pažiūros identiški veiksmai, užfiksuoti, pavyzdžiui fotoaparatu, visai nereiškia to paties dalyko. Antai pirmojo berniuko akis trūkčioja nevalingai, o antrasis mirkčioja sąmoningai. Šis skirtumas kultūros tyrinėtojui – esminis, nes nesąmoningas voko trūkčiotojas atlieka vienintelį veiksmą (trūkčioja voką), tuo tarpu mirksėtojas tokių veiksmų atlieka keletą: jis bendrauja su konkrečiu asmeniu, siekia perduoti pranešimą ir t.t.. Be to, Ryle’as primena, kad yra ir trečiasis berniukas, kuris "piktdžiugiškai, norėdamas pralinksminti savo bičiulius", parodijuoja pirmojo mirktelėjimus: "Šis berniukas nei merkia akį, nei trūkčioja antakį: jis parodijuoja kieno nors kito, jo manymu, juokingas pastangas mirktelėti".

Kam Geertzui reikia šių Ryl’o įžvalgų? Tam, kad jis, kaip koks geras ideologas, įtikintų – antropologas neturi tenkintis kultūros reiškinių aprašymu (Geertzas perkelia mirktelėjimų ir trūkčiojimų veiksmus į antropologijos lauką), o turi bandyti "perprasti sudėtingas sąvokines struktūras" ir tiriamos kultūros dalyvio požiūrį. Kitu atveju naivus stebėtojas bus apgautas suktų berniukų, kurių vaidmenį etnografijoje atlieka kultūros kategorijos.

Žinoma, Geertzas dažnai buvo kritikuojamas dėl interpretacinio griežtumo nesilaikymo (kartais interpretuojama per mažai, o kartais per daug), taip pat dėl to, kad jis ignoravo objektyvųjį mokslą, kad interpretatoriaus akimis atsigręždamas į kultūras nepaisė socialinio, istorinio ir ekonominio konteksto, kad kitų idėjas kritikavo autoritariškai ir t.t. Tačiau, be abejo, jis turi ir sekėjų, tikinčių, kad tirštasis aprašymas pritaikomas kiekvienai kultūrai ar bendruomenei. Pavyzdžiui, etnologė Sabine Helmers šį metodą naudojo atlikdama tyrimą "Internetas etnografės akimis", žvalgydamasi po kompiuterių piratų, cyberpunk ir nepriklausomų programuotojų pasaulį, o M. Ressco jį pritaikė tirdamas "modernius laukinius": pankus, skinus ir chuliganus.

Apie kultūros sąsajas su menu, religija, ideologija, etosu ir sveika nuovoka galima pasiskaityti kituose knygos "Kultūrų interpretavimas" straipsniuose.

Šarūnas Monkevičius