Menas teisiamųjų suole

Maurizio Catellano "Šventas tėvas"

Pabaiga. Pradžia nr. 687

Lenkijos liaudies lygos nario Witoldo Tomczako argumentai buvo trumpi ir aiškūs: "Žydiškos kilmės valstybės tarnautoja ketina išeksponuoti (taip pareiškime – R.R.) Šventojo tėvo Jono Pauliaus II, prispausto vieno metro skersmens meteorito, figūrą. Anda Rottenberg pamiršta, kad jos vadovaujama galerija yra išlaikoma valstybės lėšomis, kurių didžiąją dalį sudaro katalikų mokesčių mokėtojų pinigai. (…) Kartu noriu išreikšti apgailestavimą, kad Anda Rottenberg nenori realizuoti savo "kontroversiškų" sumanymų Izraelyje už tos šalies mokesčių mokėtojų pinigus." Seimo nario protestą parėmė katalikų organizacijos, anot Mazovijos vaivadijos pirmininko pavaduotojo, "atstovaujančios lenkų, o ne žydų ar vokiečių interesams". Spaudimas buvo toks didelis (Seimo kultūros ir žiniasklaidos komisijoje nagrinėtą reikalavimą nubausti direktorę už tautinių ir religinių vertybių išniekinimą pasirašė per 100 Seimo narių), kad taip ir "nesupratusi, kur stovi jos vadovaujama Nacionalinio meno galerija" (o ji stovi vos keli šimtai metrų nuo Nežinomo lenkų kareivio kapo), direktorė (viena žinomiausių pasaulyje lenkų meno kritikių) buvo atleista iš darbo ir dar ilgai interpretavo meną prokuratūroje.

Tai galbūt ryškiausi, bet ne vieninteliai didesni ar mažesni skandalai ar incidentai lenkų galerijose. Užtenka paminėti Lenkijos šeimų lygos pirmininko pavaduotojo grasinimus naujajai "Zachęta" direktorei, kad nepašalinus iš parodos "Norvegijos miške. Paskutinio dešimtmečio Norvegijos menas" religinius katalikų jausmus įžeidžiančių eksponatų, t. y. Borre’s Larseno darbų "Pagalbos ranka" ir "Atleisk man" (keramikinę laiminančio Jėzaus figūrą, rankose laikančią vyniojamus siūlus, ir Jėzaus figūrą su šalia gulinčia sudužusia Marijos figūrėle), parlamentaras bus "priverstas pateikti prokuratūrai ieškinį dėl nusikalstamos veikos"; karą Balkanuose komentuojantį Katarzynos Kozyros plakatą "Kraujo ryšiai" su nuogais, bejėgiais, sužalotais moterų kūnais kryžiaus ir pusmėnulio fone, jos vaizdo instaliacijas "Pirtis" ir "Vyrų pirtis"; Zbigniewo Liberos lego kaladėles, iš kurių gali sudėlioti koncentracijos stovyklą (šiuo kūriniu menininkas norėjo atkreipti dėmesį į prievartą ir neigiamą masinės kultūros įtaką visuomenei, kai galima parduoti viską, net koncentracijos stovyklų modelius); užtušuotą Leszeko Knaflewskio darbo "Catolic Cola" pavadinimą kvietimuose į parodos atidarymą; tik vieną dieną Vroclavo Arsenalo muziejuje veikusią parodą "Fun gun" (kuri, pasak protestuojančiųjų, išniekino Lenkijos herbą); netgi Igorio Mitorajaus antikines skulptūras ir vyrų aktus (po prokuratūrai pateikto pareiškimo dėl pornografijos platinimo nuo teismo menininką išgelbėjo pasaulinė šlovė ir, pasak prokuroro, "didžiulis talentas"), taip pat iš parodos pašalintą Rolando Toporo piešinį "Lenkijos peizažas" (kryžius tarp stovinčios moters kojų). Užtenka priminti galerijų "Wyspa" Gdanske ir "Prowincjonalna" Slubicuose uždarymą, galerijų "Kolo" ir "Laźnia" (taip pat Gdanske) problemas, iš darbo atleistus meno galerijų direktorius Varšuvoje, Bydgoščiuje, Balstogėje ir kituose miestuose.

Panašūs incidentai vyko ir vyksta ne tik Lenkijoje, ne tik meno galerijose ar teatre, bet ir literatūroje (rašytojams esant gyviems ir po mirties). Iš kultūros istorijos žinome senesnius (Caravaggio ir Baudelaire’o), naujesnius (Maxo Ernsto) ir naujausius (Andreaso Serrano, Chriso Offili) atvejus. Jų netrūko ir kino istorijoje (Buńuelis, Bertolucci). Būta jų ir Lenkijoje (Kochanowskis, Słowackis, Przybyszewskis, Weissas, Dunikowskis). Paskutinis toks incidentas susijęs su Czesławo Miłoszo laidotuvėmis žymių lenkų panteone Krokuvoje.

Žymios lenkų literatūros istorikės profesorės Marios Janion knygos "Vampyras. Simbolinė biografija" leidėjas po prokuratūrai pateikto ieškinio dėl tautinių vertybių išniekinimo (viena iš knygos iliustracijų vaizdavo lenkų patriotizmo simbolį Tadeuszą Rejtaną kruvinais nagais ir iltimis) turėjo keisti knygos iliustracijas. Protestų susilaukė ir Michało Witkowskio knygos "Lubiewo" – pirmojo Lenkijoje gėjų romano – leidėjas.

Tačiau bene garsiausias pastarųjų metų procesas – tai Gdansko prelato Henryko Jankowskio byla prieš žymų rašytoją Pawelą Huelle. 2004 m. dienraštyje "Rzeczpospolita" Pawełas Huelle išspausdino pamfletą, kur prelatas Jankowskis apibūdintas kaip "gauleiteris, gensekas, o ne kaip kunigas, kiekvieną kitokį išvadinantis žydu, pedalu, euroentuziastu. Tai sergantis žmogus (…), kuris lenkiškumą kaipmat iškeistų į bet kokį kitą pasą – folkdoičo, irakiečio ar ruso, – jei tik už tai gautų naujus limuzinus, titulus ir ordinus, segamus ant balto, pulkininko Kadafio stilių primenančio munduro". Na ką gi, rašytojas neišlaikė (gal ir teisus buvo Platonas, nematęs poetams vietos savo valstybėje). Buvęs Gdansko Šv. Brigitos bažnyčios klebonas Jankowskis (vėliau vyskupo sprendimu nušalintas nuo ganytojiško darbo už milžiniškas finansines machinacijas) garsėjo atvirais antisemitiniais pareiškimais ir tautinę neapykantą kurstančiais pamokslais. Teisme paklaustas, ar Huelle esąs lenkas, Jankowskis atsakė: "Jeigu ir taip, tai dažytas. Ponas Huelle pats prisipažino esąs žydas. O aš neleisiu, kad toks spjautų man į veidą. Svetimam krašte jis privalo garbingai elgtis su to krašto piliečiais. Jei jam čia blogai, tai sienos atviros." Didžiausiais katalikų priešais kunigas laiko žydus: "Tokia yra tiesa". Atmesdamas kaltinimus dėl išpuolio prieš žodžio laisvę, teisme rašytojas atsakė: "Žodžio laisvė turėtų būti ribojama tik tada, kai viešai ir neteisingai ką nors kaltiname, žeminame, atmetame. Būtent taip daugelį metų elgėsi prelatas, beje, nesusilaukdamas nei episkopato, nei politikų reakcijos. (…) Tai ir pastūmėjo mane viešai pareikšti nuomonę. Rezultatas toks, kad prelatas padavė mane į teismą, pavadino žydu, svečiu šioje šalyje, o jo auklėtiniai teismo koridoriuose rėkė: "Į Treblinką, į Treblinką!"."

Štai ir grįžome į išeities tašką. Nepaisant "megztųjų berečių" (pastaruoju metu šis apibūdinimas padarė Lenkijoje milžinišką karjerą), gatvėse skandavusių "susidorosim su jumis taip, kaip Hitleris su žydais", praėjusį savaitgalį didžiuosiuose Lenkijos miestuose visgi įvyko demonstracijos, solidarizuojantis su lapkričio pabaigoje Poznanės miesto valdžios uždrausto Lygybės žygio dalyviais (į antisemitinius šūkius policija nereagavo). Demonstracijose dalyvavo ne tik visuomeninių organizacijų nariai, bet ir žymūs politikai, žurnalistai, menininkai. Demonstruojantys skandavo: "Nesutinkame su laisve tik išrinktiesiems dešiniųjų pažiūrų piliečiams", "Už atvirą visuomenę", "Laivė ir tolerancija reikalingos kaip maistas ir vanduo", "Už pamatines mūsų laisves", "Prieš cenzūrą", "Už demokratijos reanimaciją".

Nejaugi tikrai tenka kalbėti apie klinikinę demokratijos mirtį ir cenzūros šmėklos sugrįžimą į Lenkiją?

Stebint kai kurių su dešiniųjų stovykla susijusių politikų bei valdininkų veiksmus, kultūros ministro atėjimą į Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos pastatą su Ržešovo Dievo Motinos paveikslu, "kuris kabojo čia, kai anksčiau buvau ministru", prisimenant rinkiminę kampaniją, girdint kalbas apie moralinį atsinaujinimą, kultūros viceministro pasisakymus apie patriotinio auklėjimo grąžinimą į mokyklas, žiniasklaidą ir kultūros institucijas bei išrinktojo prezidento padėkas radijo stočiai "Marija", tai tikrai nėra vien retorinis klausimas. Ypač šalyje, kur 97 proc. gyventojų yra krikštyti Katalikų bažnyčioje ir kur provokuojamas tikinčiųjų nepakantumas vadinamajam kritiniam menui, angažuotam teatrui, brutaliajai dramaturgijai ar homoseksualizmui.

Kaip ir teologai, filosofai, politikai, žurnalistai, menas visada dalyvauja visuomeninėje diskusijoje, komentuoja naujus gyvenimo reiškinius. Ir vaizduojamasis menas, ir teatras šiandien vis drąsiau kalba apie visuomenės atstumtuosius, apie kitokią odos spalvą ir kitokią seksualinę orientaciją, AIDS, prievartą, nuogą kūną ir dar nuogesnę sielą, apie netoleranciją, diskriminaciją ir ksenofobiją, vis atviriau juokiasi iš kičinio patriotizmo, stereotipinių daugumos nuostatų, šokiruoja ir provokuoja. Bet juk daro tai norėdamas kažką mums pasakyti apie mus pačius.

Visa tai didina valdžios ir kultūros institucijų įtampą. Juk dauguma tų institucijų yra valstybės rankose. Vien Varšuvoje 20 valstybinių arba savivaldybei priklausančių teatrų finansavimui per metus vidutiniškai skiriama apie 75 mln. zlotų. Panaši ir muziejų bei galerijų situacija (dotacijos galerijai "Zachęta" siekia 5 mln. zlotų). Tuo tarpu alternatyvių kultūros institucijų, kurių veikla nepriklausytų nuo pinigus skiriančių vienai ar kitai partijai priklausančių valdininkų, praktiškai nėra. Todėl daugelis abejoja, ar tikrai vieno geriausių Lenkijos teatrų (Teatr Wybrzeże) direktorius buvo atleistas iš pareigų dėl nuostolingos teatro veiklos, o ne dėl to, kad, anot miesto mero, "būdamas viešas asmuo nesigėdijo atvirai demonstruoti priklausomybės seksualinėms mažumoms". Daugelis klausia savęs, ar atsitiktinai teatrai ir galerijos cenzūruoja pačios save ir šalina iš repertuaro etikos, dorovės ir moralės, kaip ją supranta valdžia, normų neatitinkantį spektaklį, o iš galerijos – nevienareikšmį meno kūrinį ar provokuojančią parodą.

Gerai, kad lenkai – tikinti tauta. Gal ir gerai, kad naujai įsikūrusio Lenkijos kino meno instituto pirmasis finansuojamas filmas pasakos apie Varšuvos sukilimą. Gerai, žinoma, kad vienas žymiausių lenkų režisierių Grzegorzas Jarzyna sako, jog jo teatrui svarbu išlikti "dinamiškam, ieškančiam, laužančiam barjerus". Gerai, kai Kultūros ir nacionalinio paveldo ministras žada "laikytis principo, jog kultūros institucija yra autonomiška" ir kad "teatrų, galerijų bei muziejų direktoriai, o ne ministras yra atsakingi už tų institucijų veiklą". Gerai, kad aukštesnės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį Dorotos Nieznalskos byloje ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo (praėjusią savaitę įvyko eilinis nuo 2002 m. pradžios vykstančio teismo posėdis). Gerai, kad vis plačiau diskutuojama apie žodžio (kūrybos) laisvę ir apie tai, ar ji gali būti absoliuti, o kartu ir apie teatrą, literatūrą bei meną, apie tai, ar jis yra šiuolaikinis, modernus ar postmodernus, saloninis, feministinis, patriotinis ar kosmopolitinis, bei apie tai, ar tai iš vis dar teatras ir menas, ir ar jis mums patinka, ar ne. Blogiau, kai tos diskusijos baigiasi prokuratūrose ir kai etinius bei estetinius kriterijus nustato baudžiamasis kodeksas.

P.S. Paskutinės žinios: Palenkės vaivadijos tarybos nariai, priklausantys dešiniųjų partijai, apkaltino šventvagyste ir religinių jausmų įžeidimu teatrą "Wierszalin". Spektaklio "Wilgefortis auka" tarybos nariai nematė, tačiau užteko nuotraukos, kurioje nufotografuotas teatro aktorius, rankose laikantis barzdotos, nuogos iki pusės moters ant kryžiaus skulptūrėlę. "Šis teatras – tai sukirmijusi razina, todėl jį reikia išbraukti iš biudžeto", sakė vienas tarybos narių. Kitas pridūrė: "Mes puikiai žinome, kas čia vyksta, o apdovanojimus tegul jiems įteikinėja Niujorke ir Briuselyje". Teatras "Wierszalin" – vienas garsiausių Lenkijoje, tris kartus apdovanotas "Fringe First" apdovanoju Edinburgo teatrų festivaliuose. Pjesė "Wilgefortis auka" laimėjo tuometinės Lenkijos kultūros ministerijos suorganizuotą šiuolaikinės pjesės konkursą.

Autorė dėkoja Varšuvos Nacionalinės galerijos "Zachęta" Dokumentacijos skyriaus direktorei dr. Gabrielai Świtek už suteiktą galimybę naudotis galerijos archyvais.