Virtuoziškumo ir vaizduotės sąskambis

Martynas Švėgžda von Bekkeris M. Raškovskio nuotr.

Pasižvalgę po kasdienį mūsų koncertų repertuarą nesunkiai įsitikinsime, kad čia retai išgirsi dviejų dalių rečitalį. Nepakankamas šio koncertų žanro puoselėjimas lemia dvejopą, sykiu ir abipusę skriaudą – publika netenka galimybės geriau susipažinti, giliau pasinerti į konkretaus atlikėjo kūrybinių siekių erdvę, tuo tarpu pats atlikėjas praranda progą tapti savosios meninės sampratos skleidėju, gludinti įvairiapusį dialogą su klausytojais. Juk būtent rečitalio forma sutelkia vaizduotės ir techninių galimybių, interpretacijos ir meninio suvokimo sąskambių visumą, rečitaliuose pajuntame skonio, interesų, santykio su repertuaru taiklumą, vėliau jau leidžiantį įžvelgti kūrybinės energijos karštį ir perspektyvą.

Prieš kelerius metus į Lietuvą sugrįžęs smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris – pastebimas atlikėjas mūsų muzikinėje orbitoje. Savo veiklos intensyvumą pastaraisiais metais jis periodiškai įrodo įvairiais, netgi netikėtais raiškos būdais. Tarp jų – ir paties inicijuoti bei organizuoti festivaliai "Alternatyva", koncertai su orkestrais, programa su violončelininku Mindaugu Bačkum, kompaktinė plokštelė su šio smuikininko muzikine kūryba "Le son at la parole". Be to, M. Švėgžda sėkmingai darbuojasi kaip smuiko klasės pedagogas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tie, kurie nuosekliai seka šio atlikėjo kūrybinį kelią, pažįsta ankstesnes ir nujaučia dabartines gilumines šio smuikininko galimybes, turbūt nekart pamąstė apie seniai begirdėtą rečitalį, kuriame jis galėtų atsiskleisti kaip tikras visos koncertinės programos šeimininkas.

Toks koncertas ir įvyko gruodžio 3 d. Vilniaus rotušėje. Pasitelkęs pianistę Indrę Baikštytę, smuikininkas pasirinko, sakytume, pačią netikėčiausią programą: pluoštą virtuozinių romantinių pjesių. Programą, kurią kone atmintinai moka visi stygininkai, kurią sudarančios pjesės dažnai tampa mokymosi ar studijų, atrankų ar konkursų metu visokeriopą smuikininkų ištvermę grūdinančiais opusais. Pastaraisiais metais beveik neteko girdėti mūsų stygininkų griežiant tokį repertuarą, tuo labiau iškeliant jį į koncertinę erdvę, suteikiant jam meninę formą (regis, tokie koncertai užgeso su a.a. Raimundo Katiliaus epocha). Nesakau, kad virtuozinių pjesių sritis tėra kokia nors vienintelė privilegija, galimybė sceninei atlikėjo reprezentacijai, tačiau menkinti jos reikšmės, nepaisant apriboto kai kurių opusų meninio turinio lygmens, irgi nesiryžčiau. Juolab kad būtent tokios sandaros M. Švėgždos ir I. Baikštytės koncertas įtraukė į autentiškų muzikinių išgyvenimų plotmę.

Žvelgiant į minimą rečitalį stambiu planu, pirmiausia į akis ir krito darniai bei apgalvotai sudaryta programa, jungiama stilistinių paralelių, o sykiu ir pastūmėjusi abu muzikus atskleisti pjesių tarpusavio sugretinimo bei supriešinimo, muzikinės iškalbos intensyvumo laipsnio balansą. Programa nesubyrėjo į sporadišką pjesių rinkinį, o priešingai – suaugo į dinamišką vėrinį, grakščiai persmelktą pradžios (L. van Beethoveno Romansas, op. 50) ir pabaigos (M. Ravelio "Čigonė") kontūro, plačiai išsidriekusios vidurinės dalies (E. Chaussono Poema, op. 25, C. Saint-Saėnso Introdukcija ir Rondo capriccioso, op. 28, H. Weniawskio Variacijos originalia tema, op. 15, S. Rachmaninovo Vokalizė, A. Bazzini "Rondo de Lutins", op. 25). Ne tik kūrinių seka, bet ir prasmingai diferencijuotos atlikėjų išraiškos priemonės lėmė rečitalio formos lakumą. Virtuoziškumas čia šmėsčiojo ne kaip deklaratyvi interpretacinė dominantė, akivaizdi pastanga, bet kaip įkvepiantį sąskambį su vaizduote atradęs elementas. Tą liudijo ir užtikrinta, laisva smuikininko bei pianistės sceninė laikysena, nesuvaidintas artistiškumas. Individualybę scenoje galima atpažinti iš įvairių požymių, tačiau nebūtinai iš teatrališkos judesių plastikos, noro besąlygiškai dominuoti. Vienu iš M. Švėgždos ir I. Baikštytės dueto debiuto sėkmę pelniusių veiksnių laikytina abiejų muzikų subordinacija, adekvačiai suvokiant savųjų – smuiko ir fortepijono – partijų vaidmenį. Šis bruožas, kaip žinia, formuojasi ir bręsta ilgainiui, sistemingai repetuojant, kaupiant patirtį, ir ne visada geba atsiskleisti jau debiutiniuose koncertuose, kur kitąsyk taip norisi įrodyti savojo meistriškumo svarbą. Tad akompanuodama virtuozinių pjesių programą I. Baikštytė surado tinkamą erdvę puikiems šios srities įgūdžiams skleistis – nebijodama likti solisto šešėlyje, ji subtiliai ir taikliai gludino stiliaus, harmonijos, frazės atsako, teminės tąsos pastabumą, suteikdama didžiules galimybes kerotis smuikininko laisvės pojūčiui bei meninėms intencijoms, o be jų būtų sunku įsivaizduoti tipišką M. Švėgždos braižą.

Indrė Baikštytė A.G. Žygavičiaus nuotr.

Seniai žinojome, kad M. Švėgždos interpretacinis savitumas priklauso pirmiausia nuo jo artistiškumo ir muzikalumo, kurie apima puikų frazavimą, eskizišką subtilumą, taip pat mokėjimą įtaigiai suformuluoti, prabilti kone dienoraštiškai atvira intonacija. Kita svarbi šio smuikininko savybė – išpuoselėtas temperamento bei lyrikos pojūtis, gebąs kartais sakytum iš nieko įskelti kaitrias kūrybos žiežirbas. Visa tai jautėme ir šįkart, tarytum iš naujo išgirdę Beethoveno, Chaussono, Saint-Saėnso, Ravelio opusus. Gerų pedagogų padėti pagrindai bei ilgose studijose gilinti techniniai įgūdžiai pastaraisiais metais ne visada adekvačiai atliepdavo vaizduotės impulsus, tačiau šįkart M. Švėgžda įrodė ar tiesiog priminė, kad pilnavertė solinė koncertinė veikla – tai ne tik tam tikrų interpretacinių elementų ar stilistiškai apibrėžto repertuaro pristatymas. Integruodamas virtuoziškumą ir individualios sampratos išteklius, smuikininkas klausytojams leido pajusti, kaip prasmingai gali harmonizuotis skirtingų autorių teksto autentiškumas su jo paties skonį ir muzikinę kultūrą formavusiais užnugariais – senosios smuikininkų kartos tradicijų atgarsiais, kitų meno šakų pažinimo skatinamomis inspiracijomis, gebėjimu originaliai mąstyti net pačiose trafaretiškiausiose situacijose.

Baigiant norisi pridurti, kad M. Švėgždos von Bekkerio ir I. Baikštytės drauge parengta programa dabar regisi kaip užbaigtas opusas, tvirtas žingsnis link perspektyvos, paliekantis erdvės ir profesinei savikritikai, ir ambicingam tikslui nesustoti pusiaukelėje.