Moterys ir menotyra

Marta Vosyliūtė. Instaliacijos "Kraitis" fragmentas. 2005 m.

Gruodžio pradžioje "Intro" galerijoje vykusioje parodoje buvo pristatyti du Martos Vosyliūtės projektai – "Kraitis, arba Moterys kultūroje" ir "Kita teksto pusė, arba Reprezentuoti nereprezentuojama". Pirmasis projektas skirtas moterims, antrasis – menotyrininkams.

"Kraitis" – tai ant audinių atspausti piešiniai (juose regime "moteris"). Pasak autorės, projekte kalbama apie maskulistinės kultūros paliktą "kraitį" – moters, kaip stebimo subjekto, įvaizdį. Taip pat apie tai, kad kuriančioji moteris kartu yra ir stebinčioji. Ir apie tai, kad bent jau šiuo atžvilgiu pasaulyje tikrai įsigali moteriškumas – būti stebinčiuoju ir stebimuoju yra "bendros šiuolaikinio subjekto situacijos simptomas".

"Kita teksto pusė" – tai pagal menininkų ir kritikų apklausą išrinkto menotyrininkų dvyliktuko pristatymas ir jų "portretai". Du portretai – Alfonso Andriuškevičiaus ir Ramintos Jurėnaitės – yra nutapyti. Juose atpažįstame minėtųjų asmenų veidą (A.A.) ar figūrą (R.J.). Likusieji dešimt reprezentuoti vaizdais, rastais internete paieškos sistemoje įrašius vardą ir pavardę. Juose portretuojamų asmenų neatpažįstame – regime knygos, žurnalo viršelį, kūrinio reprodukciją ir kt. Pasak autorės, menotyrininkai, paprastai reprezentuojantys save tekstais, šiame kūrinyje pristatomi vaizdais, t.y. taip, kaip paprastai pristatomi menininkai, apie kuriuos rašo menotyrininkai.

"Oficialiai" šie du projektai yra susiję tik tiek, kad abu eksponuojami vienoje erdvėje. Apie kitokias galimas sąsajas puikiuose kūrinius pristatančiuose tekstuose neužsiminta. Kaip tik todėl ir pakalbėsiu apie kūrinių sąsajas ir jų atveriamus naujus horizontus.

Vardan aiškumo, įvardykime abiejų projektų temas kuo trumpiau. Taigi rezultatas bus toks: moterys ir menotyra. Pakalbėkime apie moterų ir menotyros sąsajas.

Ne paslaptis, kad didžioji dauguma menotyros studenčių – moterys. Vyrai – reta išimtis. Pavyzdžiui, mano grupėje pirmajame kurse dar buvo du vyrai, bet po kelerių metų ir jų nebeliko. Kita vertus, reikia pasakyti, kad nors vyrų ir maža, išlikusieji vis dėlto kopia į aukštumas – Martos Vosyliūtės paskelbtame dvyliktuke matome ir Antaną Andrijauską, ir Algį Uždavinį, ir Alfonsą Andriuškevičių. Pretendentų į "Top 12" gretose vyrų irgi esti – čia randame ir Raimundą, ir Helmutą.

Nepaisant to, žodis "menotyrininkė" vis tiek skamba natūraliau nei "menotyrininkas". Pavyzdžiui, Arvydui Šliogeriui gana sunku suvokti, kaip Alfonsas Andriuškevičius, vyras, gali būti menotyrininkas (arba kaip Alfonsas Andriuškevičius, menotyrininkas, gali būti vyras): "Kaip šis beveik moteriškas atsidavimas gali derėti su vyriška Alfonso natūra?", – klausia jis.

Taigi, turėdama omenyje, kad išimtys tik patvirtina taisyklę, konstatuoju, kad moterys ir menotyra ypač glaudžiai susijusios, ir randu tvirtą giją, jungiančią Martos projektus.

Išsiaiškinus, kad moterys ir menotyra (vadinasi, taip pat "Kraitis" ir "Kita teksto pusė") yra neatskiriamai sulipusios, siūlau prieiti prie gilesnių klodų. Iškelkime klausimą "Kas jungia moteris ir menotyrą?" (kartu tikėdamiesi rasti atsakymą, kas jungia "Kraitį" ir "Kitą teksto pusę").

Marta Vosyliūtė. "Alfonsas Andriuškevičius". 2005 m.

Taigi: "Kodėl moterys renkasi menotyrą?" Kodėl jos renkasi tekstilę, yra akivaizdu: nuo neatmenamų amžių jos ausdavo, megzdavo, siuvinėdavo ir iki šiol negali sustoti. Kodėl reta moteris renkasi skulptūrą, taip pat visi žino – nes yra "silpnosios lyties" atstovė ir nepakelia kalto bei sunkiai pradaužia akmenį. O kodėl moterys renkasi menotyrą, nėra taip akivaizdu.

Egzistuoja populiari prielaida: "Kad galėtų būti dailininkų žmonos", sakoma, arba "Juk ir dailininkus turi kažkas mylėti". Arvydas Šliogeris, kalbėdamas apie "moterišką atsidavimą", turi omenyje kažką panašaus. Trumpai tariant, manoma, kad moteris ir menotyrą sieja meilė (dailininkams). Deja. Pabandę pritaikyti populiariosios nuomonės siūlomą sąsają atitinkamiems Martos projektams, patiriame nesėkmę: visai nepanašu, kad šiuos kūrinius galėtų sieti minėtas veiksnys. Todėl tenka suabejoti paplitusios nuomonės teisingumu ir ieškoti kitų atsakymų.

Mano siūloma prielaida būtų tokia: nuo neatmenamų amžių moteris buvo stebimoji. Ir kaip niekas kitas, teigiu, moteris stebėjo dailininkai. Grožimės jomis ir mezolito, ir antikos skulptūrose, ir Giorgione’s, ir Manet paveiksluose. Visgi atėjo nauji laikai, įvyko daug permainų, ir moterys pradėjo elgtis kitaip. Nusprendė atsigriebti. Kai kurių atsigriebiančiųjų žvilgsniai nukrypo į dailininkus, penkis tūkstančius metų jas stebėjusius. Šios nusprendė, kad dabar jos turi dailininkus stebėti. Ir tapo menotyrininkėmis.

Taigi raktu, siejančiu moteris ir menotyrą, siūlau laikyti stebėjimą. Ir ne šiaip stebėjimą, bet poziciją keičiantį stebėjimą.

Ir štai – malonus netikėtumas! – pritaikę naująją teoriją "Kraičiui" ir "Kitai teksto pusei" regime, kad ji tinka. Projekte "Kraitis", Marta kalba apie tai, kad stebimos moterys dabar virto stebimomis-stebinčiomis moterimis. Ir priduria, kad stebintieji vyrai taip virto stebimaisiais-stebinčiaisiais vyrais. Projekte "Kita teksto pusė" apie stebėjimą Marta (žodžiais) nekalba. Tačiau ji padaro daugiau. Šiame projekte ji stebi.

Pirmajame projekte Marta daugiau teigia – pakabina kūrybos rezultatą (paklodes su piešiniais). O antrajame projekte daugiau veikia – greta menotyrininkų "portretų" stende parodo procesą (laiškus, kuriuose vardijami geriausieji, ir kt.). Taigi pirmajame projekte Marta teigia, kad dabar visi yra ir stebintieji, ir stebimieji, o antrajame pastebi tuos, kurie bando būti labiau stebinčiaisiais, nei stebimaisiais, ir iškabina geriausiųjų stebėtojų dvyliktuką, autorės žodžiais tariant, "reprezentuoja nereprezentuojama".

Belieka pridurti, kad savo projektu Marta "sužlugdo" menotyrininkių pastangas iš stebimųjų tapti stebinčiosiomis ir primena tokių pastangų utopiškumą.