Airija, katė, angelai

Kaip vis dėlto greitai aplinka paverčia žmogų snobu. Gerai dar, kad tarp mūsų yra tokių, kurie laiku susizgrimba ir susivokia, kad jau buvo bepradedą raukti nosį, kaip tie užsieniečiai, kurie atvažiuodavo į Lietuvą tais laikais, kai viešųjų maitinimo ir kultūros įstaigų tualetuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Šį savaitgalį iš Londono, kuris dar visai neseniai buvo imperijos sostinė, nuvykau į Korką, miestą Airijoje, kuri dar visai neseniai buvo labai neturtinga šalis, dalyvauti pagal Europos kultūros sostinės programą vykstančiame videomeno seminare.

Oro uostas mažutis; ant autobuso, vežančio į miesto centrą, nieko neužrašyta; miestas kažkoks menkas, apšepęs, lyg nešvarus; langai tai šen, tai ten užkalti fanera; nakvynės namai atsiduoda dezinfekcija... Stop!

Iš tikrųjų, tikėjausi, kad Airija atrodys taip pat kaip Anglija arba Velsas, arba Škotija – visos jos atrodo panašiai. Bet ne, Airija atrodo kitaip. Be to, Airija – tai Europa (nors Korkas nelabai panašus į Rygą). Iš ko galima spręsti, kad tai Europa? Visų pirma – iš ubagų. Ubagai čia europietiški – prašo išmaldos pagrindinėse miesto gatvėse rodydami savo kūne ką nors negero: nuo gimimo neišsivysčiusias kojas, amputuotos rankos bigę ir pan. Tuo tarpu Anglijoje, pavyzdžiui, ubagai praeiviams nerodo nieko. Tiesiog gana agresyviai reikalauja pinigų ir neima mažiau nei svaro.

Tačiau svarbiausia, Airijoje dar išlikęs tas nuostabus, nepamainomas neturtingų šalių gyventojų bruožas, būdingas ir lietuviams, bet, deja, gresiantis išnykti gerėjant ekonominei situacijai: yra dalykų, kuriuos gausite už dyka, šiaip, iš nesavanaudiško draugiškumo. (Turtais aptekusioje Šveicarijoje, pavyzdžiui, taip niekada neatsitiks.)

Bet va už įėjimą į ištisą parą veikusią alternatyvaus meno parodą, jeigu galima ją taip pavadinti, reikėjo mokėti. Į ją su kitais seminaro dalyviais užėjome šiaip, pakeliui į nakvynės namus, kai jau buvo uždaryti visi barai (Europos kultūros sostinė vis dėlto!). Pasijutau, tarsi būčiau atkeliavusi laiko mašina. Menas daugiausia buvo performatyvus: vienas gulėjo ant žemės ir skaitė knygą, kitas vaikščiojo ratais, apsirėdęs greitosiomis nupieštu skeleto kostiumu, ir kartkartėmis ekspresyviai tepliojo kažką dažais ant popieriaus lapų. Kitas lindėjo labai siauroje dėžėje. Dar kitas – be dantų, bet su barzda ir ilga lazda – skaitė poeziją susėdusiems ratu prie žvakės. Poezija buvo tokia: "Pučiant vėjui sapnuoju pavasarį...". Kažkas, išsidėliojęs ant žemės daugybę spynų, klijavo ant jų kažkokius lipdukus... Paskui pasidarė dar įdomiau: į "parodą" iš kažkokio prašmatnaus pobūvio atėjo kelios gerai įgėrusių pagyvenusių žmonių poros – vyrai vilkėjo smokingais, moterys – sukniomis ligi žemės, auksiniais bateliais. Su dideliu susidomėjimu įsitraukė į alternatyvų veiksmą. Viena moteris nusiavė auksines basutes, pasidėjo tiesiai ant ilgosios dėžės, kurioje lindėjo alternatyvus menininkas, ir bandė jėga iškrapštyti tą menininką lauk arba gražiuoju įtikinti, kad pats išlįstų.

Iš tiesų, žmonės Korke nepaprastai šilti ir draugiški. Be to, čia sutikau vienintelį žmogų Vakaruose, kuris buvo matęs ankstyvąjį Aleksandro Sokurovo filmą "Vienišas žmogaus balsas". Maloni staigmena. Kitą dieną tas vaikinas, niekieno neprašytas, atnešė man į seminaro salę, perrašęs į vaizdajuostę, vieną dokumentinį Sokurovo filmą, kurio, žinojo, nebuvau mačius. Dar malonesnė staigmena. Juk tikriausiai niekada nebesusitiksim, o žmogus nepagailėjo savo laiko, pastangų, vaizdajuostės...

Renginys buvo įdomus: Robas Perrée, pasaulinio videomeno festivalio įkūrėjas, papasakojo apie videomeno istoriją, žymus Airijos menininkas Willie Doherty – apie savo videodarbus, kuratorius ir buvęs Airijos modernaus meno muziejaus direktorius Declanas McGonagle’as – apie meno poveikį viešajai erdvei ir viešosios erdvės poveikį menui, apie tai, kad nėra tokios viešosios erdvės, kuri nebūtų kaip nors ideologizuota, ir apie tai, kad menas turėtų plėtotis ne naujumo, o derybų ("negotiation") kryptimi. Nigelas Rolfe’as pristatė naujuosius Airijos ir Europos videomenininkus ir jų darbus, kurių dauguma "ne tik asmeniškai politiški, bet ir kultūriškai reikšmingi".

Štai ką dar sužinojau: kad Šiaurės Airija vis tiek kada nors, anksčiau ar vėliau, susijungs su Airijos Respublika, nors net ir kai kurie airiai to nenori (Anglijoje, taigi ir Šiaurės Airijoje, nemokama medicininė pagalba). Ir kad Airijoje egzistavo toks reiškinys kaip "architektūrinė rezistencija" – pasirodo, airiai tyčia (arba pusiau sąmoningai) statė menkokai atrodančius, netaisyklingus statinius, kaip priešingybę grandiozinei, tobulai imperinei britų architektūrai (o aš raukiausi žiūrėdama į beformius jų namukus!).

Ir dar kad Andy Warholo motina, pasirodo, piešdavo sau kates ir angelus ir, pasisodinusi mažąjį Andžejų prie virtuvės stalo, išmokė ir jį piešti kates ir angelus.