Muzika Paskutinis dienos grožisNaujas Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi spektaklisVita Mozūraitė
Šį rudenį Lietuvoje gan netikėtai padaugėjo šiuolaikinio šokio renginių. Kaune beveik vienas po kito nugrumėjo Tarptautinis modernaus šokio festivalis ir Neverbalinio teatro festivalis, kuriame šokio spektakliai užėmė gan svarią vietą. Vilniuje Menų spaustuvėje po programos "Ateinantys" stogu buvo parodyti jaunos choreografės Editos Stundytės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus projektai "Plaukia Ofelija, skęsta" ir "Sankryža", Vyčio Jankausko trupė pakvietė žiūrovus į Valstybinį jaunimo teatrą pasižiūrėti "Pėdsakų" premjeros, o Vilniuje ir Kaune žiūrovai gan linksmai priėmė naujai įsikūrusio Gyčio Ivanausko teatro spektaklį "Praba". Ir štai dar vienas renginys. Lapkričio 22 d. vakarą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pamatėme "paskutinį dienos grožį". Tai ne ironija. "The Last Beauty of the Day" taip vadinasi naujausias choreografų Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi spektaklis. Jis įtrauktas į kasmet Lietuvos šokio informacijos centro vykdomą ir prodiusuojamą "Lietuvos naujojo šokio projektą", kuriame šiemet atsidūrė ir "Praba", ir tarptautiniame festivalyje "Naujasis Baltijos šokis" rodytas Birutės Banevičiūtės "Mažasis princas", ir gruodžio mėnesį pasirodysianti Brigitos Urbietytės "Panacėja", analizuojanti daugeliui lietuvaičių aktualią moterų antsvorio problemą. Kūrybiškas jaunų choreografų A. Katino ir M. Saivosalmi tandemas ne toks jau retas svečias Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje, įspaudęs joje ne vieną rimtą pėdsaką. Matėme įsimenantį jų duetą "Orfėjas ir Euridikė", Anželikos Cholinos teatrui jiedu sukūrė jaunatviška romantika dvelkiančią "Mėnesieną", Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriaus moksleiviams gaivių miniatiūrų. Gan dažnai jie kuria ir šoka Suomijoje, kur šiuo metu abu gyvena ir dirba. "The Last Beauty of the Day" taip pat buvo sukurtas Helsinkyje, ten įvyko ir pirmoji premjera (antroji lapkričio 20 d. Šiaulių dailės galerijoje). Choreografų (jie ir atlikėjai) teigimu, spektaklį jie kūrė taip, kad visus judesius galėtų atlikti ir vyras, ir moteris. Jiems buvo smalsu, kaip atrodytų, jei jiedu šoktų solo kartu, o šokyje pritaikius "kanono" principą, buvo siekiama sudaryti monologų dialogo vaizdą. Tai tarsi savotiškas solo dviem, nes abu šokėjai taip per visą laiką ir neprisiliečia vienas prie kito. Scenoje egzistavo du atskiri vyro ir moters pasauliai, kuriuose abiem veikėjams buvo svarbūs tie patys dalykai. Tuos pasaulius jungė vienodi videovaizdai ir vienodi tekstai, tačiau dėl labai skirtingos A. Katino ir M. Saivosalmi plastikos jų solo "dialogas" tapo gerokai spalvingesniu ir "žodingesniu", nei galima buvo laukti. Scenoje išvystame du daug metų kartu pragyvenusius žmones, kurie kalba tais pačiais žodžiais, suteikdami jiems skirtingas prasmes. Šokyje buvo daug ilgesio, savistabos, emocijų kaitos, to, kas yra mūsų viduje, kai lūpos kalba apie banalybes veidrodžius, laiptus, medines duris, batelių padėtį ir pan. Pats šokėjų judėjimas neatrodė itin įdomus, jokių originalesnių formų ar junginių nebuvo, nors abu ir M. Saivosalmi, ir A. Katinas turi itin savotišką šokio braižą. Bet būtent tai ir leido atidžiau stebėti visumą, o ne vertinti atlikėjų fizinį pasirengimą. Tiesa, toji visuma kartais kėlė ir šiokio tokio nesusikalbėjimo įspūdį tarsi kiekvienas kūrėjas kalbėtų ta pačia tema, tačiau visiškai skirtingais aspektais. Ankstesniuose A. Katino ir M. Saivosalmi spektakliuose praslysdavo šypsenos palydimi lengvi jaunatviški "papokštavimai". Ir dabar be jų neapsieita. Ant popierinių ekranų prieškario kiną primenančiu šriftu užrašyti spektaklio dalių numeriai ir tekstai, videokameros nustatytos spektaklio metu taip, kad tarp žiūrovų atsisėdęs atlikėjas būtinai matytųsi ekrane (na, kaip gi savimi nepasigėrėsi?), pačių atlikėjų kalbos apie šokio kūrimą ir prietaringumą ("turiu pabelsti į kiekvienas namuose esančias duris, ir būtinai du kartus"), mirksėjimas žiūrovams, garsios replikos techniniams scenos darbuotojams ir panašios smulkmenos tarsi ragino pernelyg rimtai nereaguoti į vyksmą. A. Katino ir M. Saivosalmi spektaklyje dažnai atrodė, kad šokis įsiveržė į buitinės realybės pasaulį. Scenoje besimėtantys drabužiai, cigarečių pakeliai, prie išėjimo iš scenos sukrauta kažkokių daiktų ar šiukšlių krūva, prie kurios sėdinti M. Saivosalmi "gyvu" dainavimu akompanavo šokančiam A. Katinui, šokio treniruočių elementai, pauzių užpildymas "filosofišku" parūkymu (tarsi lietuviškame kino filme), išsipašę, "Humanos" asortimentą primenantys kostiumai (jų autoriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus) visa tai, drauge su rimtumo atmetimu, spektakliui suteikė atsitiktinumo įspūdį, tarsi choreografai tik priešokiais būtų kūrę ir jungę atskiras scenas, rimtai negalvodami apie visumą. Tokiame buitinio chaosėlio fone į sceną per daiktų krūvas spektaklio metu įžengęs ir elektros lemputę palubėje užžiebęs apšvietėjas atrodė tarsi būtinas spektaklio atributas, savotiška gyva butaforija. Spektaklio pavadinimui choreografai pasirinko reklaminę frazę, bandydami atkreipti dėmesį į meno tapatinimą su preke. Ši tema spektaklyje nebuvo plėtojame, nors trumputis A. Katino ir M. Saivosalmi žingsniavimas scena tarsi podiumu iškilmingomis minomis, pasidabinus baltomis per petį perrištomis juostomis ir ant riešo užmautais numeriais priminė gražuolių konkursus, kuriuose menas išties sutapatinamas su gražuolės reklama. Būtent dėl daugybės tokių iki galo neišnaudotų momentų, smulkių tarpusavyje nesijungiančių mizanscenų ir atsitiktinių detalių spektaklis paliko neišbaigtumo, koncepcijos neturėjimo įspūdį. Scenoje iš garsiakalbio nuskambanti frazė "Ar pažvelgei į save iš šono?" galėtų būti pritaikyta ir visam spektaklio vyksmui. Jame tiek daug choreografų dėmesio nesulaukusių įdomių užuominų, pastabų, atradimų, kad net gaila, jog šis "grožis" išties gali tapti "paskutiniu" vien dėl pakeliui išbarstytų idėjų. |