Sąskaitos su biografija

Cameron Crowe

Driu (Orlando Bloom) yra sėkmingas sportinių batelių modeliuotojas, bet jis vis labiau grimzta į depresiją. Viskas pasikeičia, kai miršta jo tėvas. Motinos (Susan Sarandon) ir sesers (Judy Greer) paprašytas, jis iškeliauja iš Kalifornijos į gimtąjį Kentukį, kur turi kremuoti tėvo palaikus. Čia jis įsimyli Kler (Kirsten Dunst). Interviu Johnui Millarui filmo "Elizabettaunas" režisierius Cameronas Crowe prisipažino, kad papasakojo labai asmenišką istoriją.

"Elizabettaune" yra daug autobiografinių motyvų. Kaip kilo mintis sukurti tokį filmą?

Po "Vanilinio dangaus" ("Vanilla Sky") norėjau kažko lengvesnio ir pradėjau rašyti naują scenarijų. Paskui išsirengiau vasarą pakeliauti su žmona Nancy. Negalėjau susikaupti, nes žmona mane nuolat kur nors kviesdavosi – tai į Atlantik Sitį, tai – švęsti mano gimtadienio… Kai važiavome per Kentukio valstiją, kartą atsibudau ir pamačiau tuos įstabaus grožio žalius laukus. Pasakiau: "Žinai, pasiilgau savo tėvo. Nebuvome čia jau 13 metų, išsinuomokime automobilį ir paklajokime po šias vietas". Neturėjau nė menkiausio noro dirbti, bet kažkoks impulsas privertė pradėti naują scenarijų. To kito nebaigiau iki šiol.

Esi kilęs iš mažo Kentukio valstijos miestelio?

Ne, mano tėvas buvo iš šitų kraštų. Jis iš Stantono, bet mirė Leksingtone, kur buvo nuvykęs aplankyti brolio. Ta scena yra filme.

Vadinasi, kaip ir filmo herojus, keliavai po Kentukį?

Taip, tik kartu su Nancy. Tada baigiau savo debiutinį filmą, kurį studija labai sumenkino. Jis buvo padėtas į šoną, niekas nenorėjo jo pirkti. Tuo pat metu, kai mano tėvas važiavo pas brolį, kino kritikai Ebertas ir Siskelis pasižiūrėjo filmą ir sukėlė dėl jo daug šurmulio. Kitą dieną buvo daug telefono skambučių ir deklaracijų: "Visada maniau, kad tavo filmas yra puikus". Paskutinįkart kalbėdamiesi su tėvu džiaugėmės, kad reikalai pakrypo į gerą pusę.

Tu buvai Los Andžele, o jis – Leksingtone?

Taip, netrukus jis mirė. Kai grįžau į Leksingtoną, sužinojau, kad jis visiems pasakojo, kaip manimi didžiuojasi. Nuo to filmas ir prasidėjo: nuo mano kelionės į Kentukį, susitikimo su giminėmis, kuriuos pažinojau tik vaikystėje.

Ar scenarijaus rašymas buvo savotiškas laidotuvių nuotaikos atsikratymas?

Tam tikra prasme taip. Buvome su tėvu artimi, bet niekad anksčiau apie jį nebuvau rašęs. Filme jis miršta pačioje pradžioje, tačiau tai yra būtent jo istorija. Filmuodamas supratau, kad tėvas (nors ir nematomas) yra beveik kiekviename epizode. Kai negalėdavau jo rasti, epizodas nepavykdavo.

O kaip tavo mama?

Filme ji vaidina tetą Dorą. Vienoje scenoje atsitiko juokingas dalykas. Mūsų šeimoje buvo toks tipelis Billas, kuris labai nuskriaudė mano tėvą. Jis tapo Bruce’o McGillo suvaidinto herojaus prototipu. Nufilmavome jo sceną, kurioje ir mano mama ištaria trumpą frazę. Paprašiau, kad ji prieitų prie Bruce’o ir išklotų jam viską, ką mano apie tą nemalonų praeities įvykį. Ji liovėsi vaidinusi ir pradėjo elgtis su Bruce’u kaip su tikru Billu. Labai jį išplūdo, ir scena atrodo tikroviškai.

Ką apie filmą mano tavo šeima?

Kol kas jį matė tik mama, ji buvo sužavėta. Tačiau išgirdau vieną pastabą: "Žinai, ta istorija su pirmąja herojaus mergina, ko gero, nereikalinga". Supratau, kad ji pavyduliauja, kad jai tai realybė.

Girdėjau, kad filmo užkulisiai buvo audringi.

Scenarijus gimė akimirksniu. Viskas, kas vyko vėliau, buvo tikra kankynė. Viskas! Įtikinėjau save, kad tai geras ženklas, kad turiu kovoti, nes tik taip gimsta ypatingi kūriniai. Turėjome bėdų su pinigais, aktoriais. Buvo keli netikri startai. Laukėme, kol Orlando Bloomas baigs "Dangaus karalystę". Man jo labai reikėjo. Man patinka jo delikatumas, jautrumas.

Ar tiesa, kad vaidmenį, kurį suvaidino Susan Sarandon, iš pradžių siūlei Jane Fonda?

Taip, bet ji nesutiko. Nuvažiavau pas ją į namus į Santa Fe, parodžiau scenarijų. Ji buvo maloni, bet paklausė: "Aš žinai, kad kiekviename filme, kuriame vaidinu, esu žvaigždė?" Ką gi, sunku su tuo nesutikti. Ji niekad nevaidino mažų vaidmenų. Bandžiau ją dar įtikinti ir siuntinėjau ilgus elektroninius laiškus, kuriuose aprašinėjau detales, aiškinau kontekstą, tačiau iš to nieko neišėjo.

Daug metų buvau populiarus muzikos žurnalistas, dabar dažniausiai labai kruopščiai rūpiniesi savo filmų muzika. Ar "Elizabettauno" taip pat?

Taip. Dalį muzikos specialiai mums sukūrė Bryanas Adamsas, filme pasirodo ir Tomas Petty. Tikiuosi, kad pavyks susitarti su jaunų kanadiečių grupe "The Arcade Fire". Parodėme jiems filmą ir paprašėme leisti panaudoti jų kūrinius. Kine muzikos problema yra ta, kad reikia būti labai įdėmiam naudojant žinomus kūrinius. Aš siekiu, kad kiekvienas kūrinys rastų filme savo vietą. Taip išreiškiu savo pagarbą muzikantams. Ko gero, jie tai supranta.

Laidotuvių scenoje gali pamatyti daug urnų. Vieną jų puošia grupės "Kiss" logotipas. Kodėl?

Žinai, pardavinėjami ir "Kiss" karstai… Juos vadina "Amžinu pabučiavimu". Gerai pažinau laidotuvių verslą, kai filmavimo aikštelėje susidūriau su urnų specialistais. Tai didžiulė pramonė, ir daugelis jų mieliau apie save galvoja kaip apie menininkus, o ne kaip apie amatininkus. Prieš pagerbdami mirusįjį, jie renka jo atminimo daiktus – nuotraukas, asmeninius daiktus. Paskui iš to kuria savo viziją ir laiko tai tikru menu. Neįtikėtina, tiesa?

Sutrumpintai pagal "Film" parengė Kora Ročkienė