Iš šio ar iš ano pasaulio?

Lapkričio 26 d. sukanka 150 metų nuo Adomo Mickevičiaus mirties. Lenkų literatūros istorikas ir teatrologas, Gdansko universiteto profesorius Zbigniewas Majchrowskis klausia, ar Mickevičius yra gyva dabarties dalis, ar tik romantiška dvasia, kuri mus aplanko jau kaip niekam nereikalingas pranašas? Ar Mickevičius ateina pas mus "iš šio ar iš ano pasaulio?" Kas mus vis dar sieja su Mickevičiumi, o kas nuo jo nutolina? Kokie Mickevičiaus skaitymo būdai jau paseno? Kur ieškoti "gyvų tiesų" – kūriniuose ar biografijoje, poeto žodžiuose ar simboliško pranašo veikloje? Jis pats sakė: "Sunkiau yra gerai nugyventi dieną, nei parašyti knygą". Kas dabar yra gyviausia jo palikimo dalis?

Iš pradžių paklauskime, kokios yra bendros mūsų ir Mickevičiaus vietovės? Juk gyvename kitoje šalyje, kitokiuose peizažuose, supami kitos emocinės auros. Net bendrų geografinių vietovių nedaug. Beveik viskas, kas su juo siejasi, po Jaltos susitarimų atsidūrė už Lenkijos ribų. Iš tikrųjų Mickevičius nepažinojo mūsų šalies jos dabartinėse ribose – jis niekad nebuvo Varšuvoje ar Krokuvoje (tik po mirties, ir tik po daugelio metų, 1890 m. Vavelio kriptoje atgulė jo palaikai); tik trumpai svečiavosi Poznanės vaivadijoje, tačiau nelabai mielai tą viešnagę prisimindavo, nes buvo čia įstrigęs skubėdamas į sukilimą.
Sakoma, kad tas, kuris nori pažinti poetą, turi pažinti jo šalį. Be abejo, tai sakoma perkeltine prasme, bet ir tiesioginė ne mažiau svarbi. Tačiau būtų nelengva keliauti Mickevičiaus pėdsakais, nes jų pirmiausia reikėtų ieškoti Baltarusijoje ir Vilnijoje – sovietinio komunizmo nualintuose kraštuose; paskui Peterburge ir Kryme, Romoje ir Drezdene, Paryžiuje ir Lozanoje, o galiausiai – Stambule. Po Varšuvą galime vaikščioti laikydami rankose Pruso "Lėlę", po Gdanską – Grasso "Skardinį būgnelį", o kokio miesto literatūrinis vadovas galėtų būti koks nors Mickevičiaus kūrinys? Ironiška, bet geriausiai poetas aprašė… Peterburgą – priešiškos imperijos sostinę. Bet juk Mickevičius, su kuriuo bendraujame dažniausiai, tai "Baladžių ir romansų" ("Į Naugarduką pušynais bent sykį / Jeigu keliaut susiruoši…" Vertė Vladas Šimkus), "Krymo sonetų" ("O Lietuva! Mieliau miškai man tavo gieda / Už lakštutes Baidaruos, mergeles Salhyre." Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas) ir "Pono Tado" ("Vidur tokių laukų kadaise, prie upelio, / Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio / Bajoro senas dvaras". Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius), tai kaimo ir provincijos poetas, apdainuojąs žemės sodus.
Per tą laiką, pasak išraiškingai viename lenkų avangardo manifestų parašiusio Tadeuszo Peiperio, "pasikeitė pasaulio oda". Avangardo menininkai poetiškai įteisino mūsų civilizacinį atotrūkį nuo XIX a., ir nuo tada Miestas, Masė, Mašina turėjo tapti naujais meno fetišais. Mentaliai likome susieti su XIX a. tautine mitologija, tačiau civilizaciškai vis labiau tolome nuo romantiško pakilumo. Brunonui Szulzui skirtame eilėraštyje Tadeuszas Różewiczius rašė: "Lempų šviesoje pasaulis atrodė kitaip". O kaip jis turėjo atrodyti žvakių šviesoje? Mickevičius gyveno garo ir elektros amžiaus išvakarėse, daug didesnėse tamsybėse, daug sunkesnių kelionių laikais.
Kokiame lygmenyje Mickevičius buvo naujoviškas žmogus – ne minčių, idėjų (nes tikrai buvo) požiūriu, o praktiškame, gyvenimiškame lygmenyje? Ar jis sugebėjo naudotis savo epochos civilizacijos laimėjimais, atsiradusiais amžiaus viduryje? Žinoma, jis leidosi fotografuojamas. Bet ar nors kartą važiavo traukiniu? Ar perdavė nors vieną telegramą?
Profesiniai Mickevičiaus, kaip poeto, įgūdžiai (žąsies plunksna!) buvo artimesni tris amžius už jį vyresniam Janui Kochanowskiui nei Bolesławui Prusui, kuris rašė tame pačiame šimtmetyje ir, ko gero, pirmasis iš lenkų rašytojų nuo 1897 m. naudojosi rašomąja mašinėle. Beje, pasikeitė ne tik įnagiai (dabar kūrinys dažniau gimsta ne ant popieriaus lapo, o kompiuterio ekrane), pasikeitė pirmiausia literatūros komunikavimo ir platinimo formos. Pirmoji Mickevičiaus poezijos knyga pasirodė Vilniuje 500 egzempliorių tiražu, o knygoje išspausdintą prenumeratorių sąrašą sudaro 124 pavardės. Dabar poezijos debiutantų tiražai visai ne didesni, tačiau jaunoji literatūra masiškai persikelia į internetą. Manyčiau, kad internete galime matyti išsipildant vieną romantinių utopijų – visuotinį komunikavimą. Romantikai ieškojo kelio į kitą žmogų ir visą žmoniją. Ar toji didžiojo jaunų žmonių internacionalo vizija neišsipildė būtent elektroniniame "tinkle"?
Nėra ko slėpti: jei šiandien galėtume išgirsti Mickevičių, jis greičiausiai prajuokintų savo regionine tarme. Jo kūriniai yra "lenkų kalbos centras", bet nepamirškime, kad pats poetas kalbėjo tarmiškai. Tačiau nuo jo poezijos mus skiria ne tai, ko niekad neišgirsime, bet pasikeitęs stilius ir viešo kalbėjimo būdas. Šiuolaikinėje poezijoje dominuoja laisvosios ir avangardinės eilės, net aktoriams (turintiems kinematografinę patirtį) vis sunkiau ištarti scenoje romantikų frazę. Mūsų literatūrinė klausa visai kitokia. Masinėje kultūroje ir kasdienėje aplinkoje vyrauja triukšmo, džeržgesio estetika, o Mickevičius yra tylos poetas (prisimename, kaip "Pono Tado" Epiloge jis skundžiasi, kad "Ką dar gali Paryžiuje prisiminti, / Kur miesto triukšmas baigia nukankinti / Draug su keiksmais, melu, tuščiom svajonėm, / Vėlyvu gailesčiu, vaidais, dejonėm!" Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius).
Iš esmės pasikeitė ir humanitarinio išsilavinimo pobūdis: nuo klasikinio, graikų, lotynų kalbų ir antikinės literatūros žinojimu paremto modelio perėjome prie tarpdisciplininio modelio. Mokydamasis Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje Czesławas Miłoszas buvo daug arčiau Mickevičiaus nei šiuolaikiniai poetai, susibūrę aplink leidinį "Ha!art". Tačiau, kita vertus, internetinės diskusijų grupės ir interneto tinklalapiai, kuriuose jaunieji dažniausiai komentuoja vieni kitus ir recenzuoja savo kūrinius, patarinėja, kokius filmus verta pasižiūrėti ar kokias knygas perskaityti, tam tikra prasme yra analogiški savišvieta užsiiminėjusiems filomatams, nes tai taip pat – alternatyvios edukacijos forma.
Net jei kartu su civilizacijos raida ir po 1989 m. pasikeitus lenkų likimui vis labiau tolstame nuo poeto-pranašo, Mickevičius vis dėlto neleidžia jo palikti romantizmo draustinyje. Be abejo, jaučiame neriboto progreso krizę. Technologijų raidos fone pastebimas regresyvus ilgesys, jis pasireiškia vis didėjančiu ekologiniu jautrumu ir antiglobalistiniu regionų atsinaujinimu. Tam tikra prasme būdamas trijų tautų poetas (gimė Baltarusijoje, kūrė lenkiškai, pats parašė "Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!", o prancūziškai dėstė slavų tautų literatūros istoriją), Mickevičius gerai pritampa ir prie "mažųjų tėvynių" kulto, ir prie naujosios susivienijusios Europos tapatybės. Maža to, šis kaimiškasis poetas kartu yra ir tikras šiuolaikiškas poetas, beveik poetas-reporteris, naujos, miestietiškos ikonosferos stebėtojas, gal pirmasis lenkų raštijoje miesto poetas:

Ant sienų lentelių visokių gausu.
Kalbų įvairumas! Ir dairos poetas:
Ar Babelio bokšte, ar kur aš esu?
Štai užrašai: "Chanas kirgizų
Achmetas,
Kur reikalus lenkų sutvarko kaip
retas,
Senatorius". Kitas: "Čia monsieur
Žoko,
Kurs moko Paryžiaus akcento.
Užėjęs –
Išmoksi. Yra jis orkestro griežėjas,
mokyklų inspektorius, taipgi virėjas".
Čia: "Džokas Piačėrė, kurs, tarp
kita ko,
Gamino dešras caro rūmų
panaitėms
Ir steigia dabar pensioną mergaitėms".
(…)
Ten: "Moterų drapanos". Šičia:
"Pyragai,
"Žaisliukai ir gaidos".
Galiausiai – "Botagai".

("Peterburgas". Vertė Justinas Marcinkevičius)

Štai kaip Mickevičius 1832 m. įvedė į poeziją reklaminius skydus! "Žemesnio rango realybės" pripažinimas, kuris taip žavėjo Tuwimo, Gałczyńskio, Peiperio, Różewicziaus ar Białoszewskio poezijoje, čia, "Vėlinėse", "III dalies fragmentuose", turi savo pradžią. Jei tik gerai įsiskaitysime į Mickevičiaus tekstus, atrasime juose daugybės literatūrinių technikų užuomazgas, laikomas XX a. naujovėmis: koliažą, sąmonės srautą.
Stefanas Treuguttas teisingai teigė "Raštų" pratarmėje, kad lenkų romantizmas yra mickevičiškas ir kad "beveik viskas gimdavo sekant Mickevičiumi, prieštaraujant Mickevičiui, lyginant su Mickevičiumi", kad jo buvimas buvo tarsi žemės traukos jėga. Reikia pridurti, kad ne tik romantizmo laikais, bet ir visą XIX bei XX a. kiekviena poetų ir rašytojų karta apibrėždavo savo požiūrį į Mickevičių, nebūtinai jį garbindama, gal net dažniau jam priešindamasi, bet dažniausiai tai nebūdavo jo kūrybos neigimas, tik maištas prieš kulto apraiškas. Iš esmės net futuristų manifestai sėmėsi neigimo energijos iš "Odės jaunystei". Beveik visą XX a. reguliariai kildavo diskusijos apie Mickevičiaus legendos formą ir apie Mickevičiaus tyrinėjimų pobūdį. Kaip yra dabar? Ar turime dėl ko ginčytis?
Jau Norwidas išpranašavo "Adomo dvasiai" sunkų pomirtinį gyvenimą, nelengvą pavergtos tautos pranašo likimą. Grėsmę kėlė mokykla ir jos natūralus polinkis viską didaktiškai supaprastinti ir subanalinti, grėsmę kėlė politika, siekianti legalizuotis ne tik poeto šedevrų citatomis, bet ir tariamu valenrodizmu (jau Słowackis ironizavo, kad "Konradas Valenrodas" "iš vieno išdaviko padarė šimtą tūkstančių").
Mickevičius, kaip reiškinys (ne tik literatūros), buvo naudojamas įvairiems tikslams ir paprastam manipuliavimui. Mickevičiaus legenda ir palikimu manipuliavo ir poeto sūnus Władysławas, ir Władysławas Gomulka. Poeto įvaizdį apvalyti siekė (beje, taip pat žaisdami faktais) Tadeuszas Boy-Żeleńskis, Janas Nepomucenas Milleris, Witoldas Gombrowiczius, Jarosławas Marekas Rymkiewiczius. Ko gero, kiekviena karta turėjo savą poeto įvaizdį, savą būtiniausių jo kūrinių kanoną, savą pranašo legendos versiją ir savą skandalą.
Tačiau vis dėlto vyravo trys bendravimo su poetu stiliai: martirologinis (poetas "kenčia už milijonus", o mes kartu su juo), mokyklinis-akademinis (prie jo dirbo legionas polonistų), pagaliau – pašaipiai ironiškas (Gombrowicziaus ir Mrożeko linija). Čia ne vieta juos aptarinėti, nes jie prašosi atskiro aptarimo. Mickevičius daug patyrė, be abejo, daug daugiau už kitus poetus: jis turėjo būti pranašas Piłsudskio Lenkijoje ir Lenkijos Liaudies Respublikos pranašas. Jis buvo "socrealistinis", buvo ir "solidarumo". O koks yra (ir ar yra?) "laisvosios rinkos" Mickevičius? Kaip Mickevičiaus kanonas buvo pervertintas po 1989-ųjų?
Gal paskutinis masinis jo poezijos poveikis sietinas su 1980 m. rugpjūčio sukilimu ir karinės padėties metais, kai Mickevičiaus eiles Gdansko laivų statykloje skaitė teatro aktoriai, kai jį perfrazuodavo pogrindinėse streikų skrajutėse ir karinės padėties poezijoje? Dabar susidomėjimas Mickevičiumi pastebimai sumenkėjo. Be abejo, tai didesnio reiškinio padarinys – literatūrinių tapatybės etalonų krizės (ypač jei kalbėsime apie aukštąją literatūrą), kartu ir visuomeninių mitų banalinimo sekant masinės kultūros pavyzdžiais.
Tačiau ar pakankamai pažinome visus projektus, įrašytus tame dviprasmiškame kūrinyje, kuriuo tapo Adomo Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba? Dar visai neseniai jis buvo tautinio mito poetas, kolektyvinių jausmų, tautos bendrumo poetas, bet "už milijonus kenčiantis" Mickevičius, ko gero, nebesujaudins nė vieno jaunuolio. Nesitikėkime, kad jiems kils noras klausytis pasakojimų apie tai, kaip Marilės meilužis pavirto Tėvynės meilužiu. Greičiau reikia kalbėti apie tai, kad Mickevičius turėjo asmeninio gyvenimo bėdų, kad jį dažnai užklupdavo depresija (bet būdavo ir kūrybinės euforijos periodų), kad iki trisdešimt šešerių metų jis buvo, kaip dabar sakoma, "vienišiumi", kad jo šeimyninis gyvenimas nesusiklostė, kad jis "jautė pagirias" ne tik "žiūrėdamas į vargšę tėvynę", bet ir dėl labai asmeniškų priežasčių.
Tai ne paskalos ir ne telenovelės siužetas, būtent tai jis ir išsakydavo eilėraščiais. Mickevičius suvesdavo poetines sąskaitas su savo gyvenimu, didžiavosi ir būdavo pasipūtęs, bet sugebėdavo būti savikritiškas ir neabejotinai mokėjo įžvalgiai analizuoti savo kaltes ir klaidas. "Kai kūnas lyg lavonas nuošaly / Prisėda čia ir kalbasi, vadinas, / Dvasia tada – o kaip jinai toli – / klajoja ir kankinasi, kankinas". (Vertė V.P. Bložė) – tai žodžiai to paties poeto, kurį sutapatiname su oriais "Vėlinių" Konrado žodžiais: "Aš myliu visą tautą".
Niekas taip kaip Mickevičius poetiškai neaprašė asmeninės vidurinio amžiaus krizės ("vyro amžius, pralaimėjimo amžius"), maža to: jis parodė, kad visa mūsų egzistencija – tai pasikartojantys "liūčių ir griaustinio ruožai", nuolat nugalimų vidinių krizių ir dramatiškų santykių su artimaisiais rezultatas. Įvairių knygų, patariančių, kaip pasiekti sėkmę, turėti pinigų ir visais požiūriais tenkinantį seksualinį gyvenimą, apsuptyje Mickevičiaus skaitymas gali sugrąžinti gyvenimui tikresnes žmogiškų tiesų proporcijas.

Sutrumpintai pagal "Tygodnik Powszechny" parengė Kora Ročkienė