Vidinė reakcija

Vytautas Dubauskas. "Autoportretas"

Reakcija į iracionalų pasaulį gali būti dvejopa: galima pamėginti jį racionaliai "sutvarkyti" arba atsukti jam veidrodį, kuriame išvydęs savo atvaizdą jis pats susiprastų tai padaryti.

Vytautas Dubauskas pasirenka antrąjį. Visas pasaulio iracionalumas tampa jo kūrybiniu katalizatoriumi. Ūmia, lyriška, spontaniška tapyba jis bando savo subjektyvią patirtį paversti universalia. Bando pasitelkdamas esminius ekspresyviajai tapybai (abstrakčiajam ekspresionizmui, "informe", neoekspresionizmui) būdingus bruožus: intensyvių spalvų kovą, spontanišką, emocionalų potėpį, abstraktų vaizdavimo būdą, temperamento raišką.

"Dubausko tapyba – pirmiausia spalvų puota, brutali, spontaniška, iškilminga ir kartu jautri", – teigia parodos organizatorius Evladas Dirgėla. Tačiau ši "spalvų puota" rimsta, svečiai skirstosi arba velkasi rafinuotesnius apdarus. Menininkas suvokia, kad įtampą galima išgauti ne tik ryškių spalvų kontrastais, atvirai skelbiančius fizinę bei vidinę kovą kūrimo procese. Savo temperamentą Dubauskas kreipia niuansų link. Tokie darbai kaip "Dangus ne per toli", "Dūmas", daugelis "Be pavadinimo" subtiliomis tonų variacijomis sužadina vidinės įtampos pojūtį tarsi stebint ekvilibristą, balansuojantį ant lyno. Šis įtampos stebėjimas tampa vyksmu, menas tampa vyksmu, o "vyksmas yra meno būties išsipildymas" (H. Gadamer). Vyksmas yra interpretacija. Taigi "kažkas" atsiskleidžia kaip "kažkas", tačiau tai nesileidžia pasakoma iki galo. Nutylėjimas – stiprioji šių kūrinių savybė. V. Dubauskas "pasislenka" ir užleidžia vietą stebėtojo interpretacijai. Palieka vietos meditatyviam patirties apmąstymui.

Smarkūs potėpiai kompensuojami spalvinių žaidimų rafinuotumu. Pasak Patricko Herono, "spalvos – vienintelis aspektas, kuriuo tapyba dar yra neištirtas žemynas".

V. Daubauskas vis dar klaidžioja po šį žemyną, ieškodamas savos erdvės joje, nekreipdamas dėmesio į nuolatinį kranksėjimą apie tapybos mirtį. Spalvos aktualumą nusako ir pats parodos pavadinimas – "Šviesa ir šešėliai". Jų nematerialumas pabrėžiamas menininko drobėse suplonėjusiu dažų sluoksniu. Jeigu tapyba tampa tinkamiausia priemone išreikšti, o ne pavaizduoti subjektyvią patirtį, tuomet menininkas šia priemone naudojasi puikiai. Subjektyvumo jis nelaiko gėdingu ar smerktinu elementu, pabrėždamas savo poziciją "Autoportretais" bei emocine iškrova. Be to, autoportretiškumas tampa bene svarbiausiu instrumentu, siekiant apibrėžti savo identitetą nuolatinėje kintamybėje. Juo naudojasi ir Š. Sauka, ir Ž. Augustinas, ir tokios postmodernumo ikonos kaip Cindy Sherman.

Vis dėlto šis klaidžiojimas rodo ganėtinai skirtingų stilistinių "takelių" mynimą. Dėl nevientisumo ekspozicija primena spalvingą politinį žemėlapį. Vieni menininko darbai balansuoja tarp stabilumo ir ekspresijos, kiti vis dar tradiciškai atskleidžia menininko temperamentą, o treti ("Kalėdos", "Piteris kaip Betmenas") rodo popkultūros įtaką. Pastarieji du darbai keistai naujai šviečia šiame "žemėlapyje" ir kažkuo primena neonines reklamas ant Žvėryno medinukų. Komercinės kultūros įtaka juose pasireiškia ir stilistine, ir pasirinktų motyvų prasme (Betmenas, atvirai erotiška moters ir elnio (!) poza).

Darbų eksponavimas taip pat neįprastas – kai kurie iš jų nuleisti nuo lubų tiesiog salės viduryje ar stačiai remiasi į sieną, sukurdami savotiškas erdves. Tapybines erdves. Kūriniai tarsi įsiveržia į žiūrovų teritoriją ir destabilizuoja įprastą žiūros bei suvokimo tašką. Tokiu būdu menininko subjektyvi patirtis fiziškai tampa visuotine, universalia.

Tiesioginė šešėlių egzistavimo priklausomybė nuo šviesos brėžia paralelę su Vytauto Dubausko tapybos supratimu, besiremiančiu spalvos ir gesto santykiu, tapybos ir patirties išraiška. Šie liguistai tvirti ryšiai ekspresyviai apnuoginami dailininko drobėse, kurių ištęstas vidinis laikas skirtas atsitraukimui, refleksijai. Tokia Dubausko reakcija į pasaulį. Antroji.