Nebaisi kelionė

Režisieriaus Camerono Crowe "Elizabettaunas" ("Elizabethtown", JAV, 2005) – filmas, kuris nuvilia. Nuo pat pradžių. Ir nors kantriai lauki bent aktorinių blykstelėjimų, veikėjai ateina į sceną ir išeina, taip ir neišpildę publikos lūkesčių. Nebent publika labai jauna ir jai užtenka, kad rodo judantį, kalbantį ir besišypsantį Orlando Bloomą. Neatsitiktinai parašiau žodį "scena" – nes inscenizacija ir neįkvepianti vaidyba dar labiau nutolina nuo šio ir taip artimo kontakto su žiūrovu neieškančio filmo. Bet apie ką gi jis?

Filmo sumanymas, regis, neblogas – jis išsakomas reklaminiuose videoklipuose: "Vieno vyro mirtis tampa kitam gyvenimo pradžia". Taigi iš pradžių susiduriame su sportinių batelių dizaineriu Driu (Orlando Bloomas), kuris patiria nesėkmę, atleidžiamas iš darbo ir ketina nusižudyti (labai makabrišku būdu, bet tai nėra labai svarbu). Tačiau paskutinę sekundę nelaimėlis atsiliepia į mobiliojo telefono skambutį ir nusprendžia atidėti savo "misiją", nes tenka vykti į Kentukį pargabenti staiga mirusio tėvo kūną.

Banalu rašyti, kad kiekviena kelionė – tai kelias į save. Vienišas ir rezignuojantis Driu toje kelionėje sutinka kaip reta draugiškus ir jį mylinčius žmones. Pavyzdžiui, stiuardesę Kler (Kirsten Dunst) ir itin meiliai nusiteikusius giminaičius. Maža to, jis apsigyvena viešbutyje, kuriame vyksta vestuvės, ir tikri JAV pietiečiai vestuvininkai su juo elgiasi it geriausi draugai. Beveik patikėjau, kad Kentukyje gyvenantys žmonės – viena didelė visais besirūpinanti šeima.

Daugiau rašyti tarsi ir nėra ką. Nes scenarijus pilnas duobių, o filmas ištemptas. Viskas laikosi ant paauglių garbinamų filmo žvaigždžių, bet ir jų vaidyba šiame filme nepavyzdinė. Nors yra čia ir tikrai gerų aktorių, kuriems tenka epizodiniai ir jų potencialo neišnaudojantys vaidmenys. Filmo pradžioje pasirodęs Alecas Baldwinas suvaidina niekšišką bosą, o kelis kartus trumpai šmėstelėjusi Susan Sarandon – isterišką Driu mamytę, kuri griebiasi dešimties darbų iš karto pačiu netinkamiausiu metu.

Tiesa, pabaigoje ji tobulai sušoka stepą – savo vyro laidotuvių scenoje. Žiūrint į jos šokį, norisi iškirpti šį epizodą ir palaikyti kitam filmui – vertesniam. Nes tokiame kontekste net Sarandon praranda dalį žavesio. Beje, laidotuvės iš tiesų vyksta scenoje – didžiuliame restorane, su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis: valgiu ir gėrimais, šmaikščiomis kalbomis ir nešvankybėmis. Netgi roko grupe ir liepsnojančiomis dekoracijomis. Ar visada, kai nežinai, kaip išsisukti nuo pernelyg užpinklioto pasakojimo, reikia viską padegti ir nuplauti avariniu dušu?

Herojaus kelionė namo pagal stiuardesės nubraižytą (sausumos, ne dangaus) žemėlapį su atitinkamai parinktomis dainomis tampa maloniu poilsiu po pietietiškos žmonių grūsties. Režisierius visada garsėjo gerai parinktu garso takeliu, ir šiame filme galima juo iki soties pasimėgauti. Tačiau to maža. Kaip teisingai pasakė kino kritikas Seanas O’Connellis, "kai dainos žodžiai nustelbia scenarijuje parašytus dialogus, filmas nepataiko į natą". Nereikia ir sakyti, kad viskas baigiasi gerai. Laikas ir man krautis lagaminus…

Simonas Ližė