Kinas

Priešinantis laikui

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
Maurice’as Pialat su sūnumi ir Gerard’u Depardieu

Kažkada mačiau dokumentinį filmą apie du amerikiečius, kurie Niujorke gyvena taip, kaip gyveno XIX a. dendžiai, ir naudojasi tik tais daiktais, kuriais galėjo naudotis ano amžiaus žmonės. Savo namuose jie sukūrė keistą oazę, kurioje nėra televizoriaus, telefono, dar kitokių, pasirodo, visiškai nereikalingų civilizacijos "laimėjimų". Be abejo, taip gyventi – aukščiausios lygos snobizmas. Kai neseniai sužinojau, kad madingiausios Niujorko ponios ir panelės dabar vakarais siuvinėja ir peltakiuoja, kažkodėl prisiminiau ano filmo herojus. Gal tai jų įtaka? Nesiūlau aklai sekti tais keistuoliais, bijau, kad tai mūsų sąlygomis ir neįmanoma, bet snobizmas kartais būna visai sveikas dalykas. Net LNK tai supranta ir kartais pasiūlo kokį nors reginį, kuriame niekas nesikeikia, nesidaužo, nerodo nuogų krūtų ar kitų kūno dalių bei nesidžiaugia savo pasakytomis nešvankybėmis, o, svarbiausia, tame reginyje nelieka vietos Valinskui. Parašiau šitą sakinį ir supratau, kad Valinskas yra visur ir visada, kad ir tik reklamuodamas savo veidą ar laidą. (Kompiuteriai jau gaudo nepageidautinus laiškus, svajoju, kad panaši sistema atsiras ir televizoriuje: užprogramuoji, kad nesimatytų Valinsko ar Mikutavičiaus – ir nors išgraužk…). Tikiuosi, kad šie lietuviškos tikrovės vulgarizavimo rekordininkai nesugadins ateinančios savaitės Snobo kine (LNK, gruodžio 1 d. 22.35) rodomo Claude’o Nouridsay ir Marie Perennou filmo "Genezė" (2004). Šiuos autorius išgarsino filmas apie vabaliukus "Mikropasaulis". "Genezę" būtų galima pavadinti filmu apie makropasaulį, kurio vabaliukai esame mes. Naujame filme jiems pavyko pirmąkart papasakoti apie visatos ir žvaigždžių atsiradimą. Jie naudojosi pačia naujausia technika, kuri leido nufilmuoti unikalius vaizdus. Šimtai žmonių dirbo šešerius metus, kad atsirastų šis filmas.

Filmo autoriai sako, kad kiekvienas mūsų išgyvena genezę savo gyvenime: "Gimstame taip, kaip vieną dieną atsirado gyvybė. Mūsų raidos ir mirimo procesas yra panašus į tūkstantmečius trunkantį vienos rūšies evoliucijos procesą. Mes visada stengėmės parodyti panašumus, kurie yra tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio. Naujame filme žvėreliai tapo mūsų idėjų reiškėjais, nors šįkart prireikė ir žmonių". Visatos istoriją filme pasakoja Afrikos burtininkas. Pasak režisierių, tai – nuoroda į seniausius mitus ir legendas, juolab kad Afrika yra žmonijos lopšys. Sudėtingas idėjas reikėjo išversti į visiems suprantamą kalbą, todėl "Genezės" autoriai pasirinko metaforas. Žymusis antropologas Claude’as Levi-Straussas rašė: "Mokslininko, matematiniais apskaičiavimais pasiekiančio tikrovę, kurios negalime apimti vaizduote, ir publikos, siekiančios nors kažkiek suprasti tą tikrovę, nes jos matematiškas liudijimas kertasi su bet kokia intuicija ar jausmu, tarpininku tampa mitinis mąstymas. Tai – vienintelis būdas, kai fizikai gali susikalbėti su nefizikais. Stebėtina, bet tokio dialogo su mokslu padarinys ir yra tai, kad mitinis mąstymas atlieka svarbią funkciją šiuolaikiniame pasaulyje." "Genezė" paliečia daug temų, tačiau man viena svarbiausių pasirodė ta, kurią suformulavo filmo pasakotojas: "Gyvenimas yra kovos su laiko tėkme forma. Nors tvarka nuolat stumiama chaoso link, gyvenimas lieka toks pat, nors materija, iš kurios jis sukurtas, nuolat atsinaujina."

Tačiau, kad ir kaip žavėtų "Genezė", manau, kad svarbiausias šios savaitės filmas yra Maurice’o Pialat "Po šėtono saule" (LTV, 30 d. 23.00). Lėtas, sudėtingas, alegoriškas filmas nutrina ribas tarp realybės ir žmogaus viduje tūnančių fantomų. Pialat įrodo, kad sukurti tokį paribių pasaulį kine galima labai paprastomis priemonėmis: reikia tik talento stebėti ir fiksuoti tikrovę, vaizduotės ir puikių aktorių. "Po šėtono saule" – Georges’o Bernanoso romano ekranizacija. Tai vienas iš nedaugelio filmų, kuris privertė mane pripažinti, kad ekranizacija kartais gali būti geresnė už literatūros kūrinį. Filmo herojus yra kaimo kunigas (Gerard Depardieu), bandantis išgelbėti šešiolikmetės Mušetės (Sandrine Bonnaire) sielą. Mušetė nėščia nuo vedusio politiko. Ji kankina kunigą, kuris nuolat jaučia sąžinės priekaištus ir net pradeda abejoti savo tikėjimu. Neperpasakosiu siužeto, juolab kad jis nėra toks svarbus, nes filmas pirmiausia – apie tikėjimą ir jo išbandymus. Tokiuose filmuose labai svarbu, kaip formuluojamas klausimas apie Dievą. Aš visada prisimenu du kūrinius, kur tas klausimas nuskambėjo stipriausiai: Piero Paolo Pasolini "Evangelijos pagal Matą" gundymo dykumoje epizodą ir "Po šėtono saule" rodomą kunigo susitikimą su šėtonu nakties kelyje.

Lapkričio depresijos neišvengusiems sinefilams galiu parekomenduoti neakivaizdinę kelionę į Paryžių – stilingą "Avinėlių tylėjimo" režisieriaus Jonathano Demme filmą "Tiesa apie Čarlį" (TV3, 26 d. 23.30). Tai – kadaise labai populiarios Stanley Doneno "Šarados" perdirbinys, kuriame Demme atiduoda savo susižavėjimo ir pagarbos duoklę prancūzų Naujajai bangai. Ta proga filme pasirodo Anna Karina, Charles’is Aznavouras ir Agnes Varda. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Bernardo Bertolucci "Apgultyje" neseniai matyta Thandie Newton, jos vaidmuo kai kam net pasirodė geresnis už Audrey Hepburn.

Dažnai didžiausiu šiuolaikinio kino mizoginu pavadinamo Neilo LaBute’o ("Seselė Betė") filmas "Draugai ir kaimynai" (TV3, 29 d. 23.15) ir vėl nepalieka abejingų lyčių problemoms. Trys vyrai – gydytojas (Jason Patrick), emocijų ištroškęs teatro mokytojas (Ben Stiller) ir vedęs vyras (Aaron Eckhart), kurio seksualiai negali patenkinti žmona. Ir trys moterys: žodžius labiau už viską mėgstanti rašytoja ir leidėja Terė (Catherine Keener), laisva žurnalistė Merė (Amy Brenneman), ieškanti seksualinių nuotykių, ir jausmingoji galerininkė Čerė (Nastassja Kinski). Šių personažų susidūrimai, melas bei lūkesčiai ir yra režisieriaus stebėjimo objektas. LeBute’as klastingai siekia įrodyti, kad iš tikrųjų nė vienas žmogus nenori giliau pažinti nei savęs, nei kitų. Daugiausia, ką sugebame, – pasakyti, kas mums giliai nepatinka.

Rašytojo ir režisierius Brado Andersono "Psichoterapijos seansas" (LTV, 25 d. 22.40) gimė iš jo susižavėjimo apleista Danverio psichiatrijos gydykla – nepaprastai keista ir baisia vieta. Todėl ir čia siužetas apie pinigų pristigusį Gordoną (britų aktorius ir režisierius Peteris Mulanas), kuris su savo bendradarbiais pasižada iš pastato per savaitę pašalinti nuodingą asbestą, bet atsiduria tarsi Bleiro raganos spąstuose, ne toks ir svarbus. Andersonui įdomiau ligoninės sienos ir grindys bei atmosfera. Tam, kad perteiktų savo susižavėjimą, jis pasinaudojo ypatinga kamera, leidžiančia sukurti efektingą kadro gelmę, kuria vėliau "Žvaigždžių karus" filmavo George’as Lucasas.

Jūsų – Jonas Ūbis