Smuikininkės kelyje – vėl naujovės

Rusnė Mataitytė M. Raškovskio nuotr.

Smuikininkė Rusnė Mataitytė nesyk yra kalbėjusi apie savo įsipareigojimą groti Lietuvoje kuriamą muziką. Šios nuostatos ypač sustiprėjo pagyvenus toli nuo savųjų, Didžiojoje Britanijoje. Kad tai – ne tušti žodžiai, liudija jau nuveikti R. Mataitytės darbai: kelios jos įrašytos kompaktinės plokštelės, naujų kūrinių solinės premjeros, dalyvavimas "Gaidos" ansamblyje, atliekančiame tik šiuolaikinę muziką, ir kita veikla. Kai kurių kompozitorių kūrinius R. Mataitytė groja, galima sakyti, nuolat. Vienas jų – Osvaldas Balakauskas, smuikui pradėjęs rašyti amžinatilsį Raimundo Katiliaus laikais. Šiam smuikininkui sukurtos gražiosios pjesės "Kaip marių bangos prisilietimas" buvo vienas pirmųjų R. Mataitytės grojamų O. Balakausko opusų.

Pastaruoju metu naujus smuiko veikalus O. Balakauskas jau dedikuoja R. Mataitytei. Vieną jų, Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 2, pirmąsyk išgirdo praėjusią savaitę (lapkričio 16 d.) į Nacionalinę filharmoniją gausiai susirinkusi publika. Greta šios įvyko dar trys premjeros – dvi Algirdo Martinaičio ir viena kompozitorės Sadie Harrison.

R. Mataitytė savo rečitalį surengė su pianiste Margrit Julia Zimmermann, su kuria bendradarbiauja daugelį metų (jos yra koncertavusios ir Lietuvoje).

Šis kamerinis vakaras pirmiausia patraukė dėmesį įdomia gerai apgalvota programa, kurioje du klasikos veikalai – F. Schuberto Sonata A-dur ir M. Ravelio Sonata – buvo vykusiai įkomponuoti į dabar kuriamos muzikos erdvę. Kokiu rakursu bežvelgsi, pripažinsi svarbiausia – skirtingos muzikos jungtys taiklios. Šias jungtis galima įvardyti keleriopai: tai praeities muzikos motyvų nostalgiškas atkūrimas arba postmodernus žaidimas kitos epochos ženklais, tolimų bei artimų analogijų paieškos skirtingoje muzikoje ir panašiai. Tokie dalykai telpa sampratoje "muzika muzikoje": bliuzo atgarsiai M. Ravelio Sonatos antroje dalyje, F. Schuberto fortepijono pjesių ir kitų kūrinių motyvų aidas Algirdo Martinaičio muzikoje, lietuvių liaudies melodijų samprata australų kompozitorės muzikoje ir t.t.

Nesinori nutylėti, kad itin daug apmąstymų provokuojanti koncerto programa kelia vieną nemažą pavojų: ji skaido dėmesį, o muziką bei jos interpretaciją kreipia ne išgyvenimo, o būtent mintijimo, galvojimo link. Ar muzikos tikslas plačiąja prasme skatinti galvojimą – tai klausimas, į kurį atsakymą žino nebent lengvabūdiškas šiuolaikinių performansų kūrėjas...

Pirmąją koncerto dalį atlikėjos skyrė F. Schubertui ir jo refleksijai, dviem naujiems kompozitoriaus A. Martinaičio opusams. R. Mataitytė ir pianistė M.J. Zimmermann parengė F. Schuberto Sonatą A-dur (D 574). Kadangi kūrinys per trumpas vienai koncerto daliai, R. Mataitytė sumanė ją papildyti ir kreipėsi į kompozitorių A. Martinaitį. Šis sugalvojo šiek tiek nostalgišką, šiek tiek teatrališką muziką, susidedančią iš dviejų kūrinėlių – "Belaukiant F. Schuberto" (prieš Sonatą) ir "Palydžiu draugą F. Schubertą" (po Sonatos). Pirmajame girdėjome daug skoningos ir virtuoziškos stilizacijos su citatomis, kuri, kaitaliojama su atonaliais "šiuolaikiškais" epizodėliais, kūrė neramią jaudinančio laukimo atmosferą. Į sceną įplaukianti butaforinė gulbė įnešė nemažą ironijos dozę (nors autorius galėjo siekti ir visai kitokio tikslo), kaip ir prie fortepijono "užsnūstanti" pianistė. Antrasis, visai trumputis kūrinėlis "Palydžiu draugą F. Schubertą" daugeliui šiuo pavadinimu sukėlęs asociacijų su pirmuoju minimalistiniu V. Bartulio opusu "Palydžiu išvykstantį draugą ir mes paskutinįkart žvelgiame į apsnigtus vasario medžius", gal mažiau pavyko. Smuikininkė groja solo prasmingą epizodą (pabaigoje nuskaidrėjantį), o pianistė, užuot skambinusi, "pasmerkiama" vaidybai. Ji atlieka mažą vaidmenį, tačiau tai daro tarsi prisiversdama, dvejodama dėl šios vaidybos būtinumo…

F. Schuberto Sonata A-dur (pas mus dažniau vadinama Duetu) – keturių nedidelių dalių kūrinys, patraukiantis harmoningu dainiškojo ir skerciškojo pradų derinimu. Nepaisant šviesaus visa gaubiančio mažoro, kūrinio pirmoje dalyje čia pat tvinksi neramybė, o momentais – įtampa ir dramatizmas. Atlikėjos labiau gilinosi į šviesiąją, grožiu trykštančią kūrinio plotmę, ieškodamos atitinkamo skambėjimo ir ansamblinės darnos.

Antrąją dalį atvėrė kompozitorės Sadie Harrison (g. 1965) "Songs for Rusne" ("Dainos Rusnei"), septynios lietuvių liaudies dainos smuikui solo. Kompozitorės sąlytis su lietuvių liaudies muzika darosi ne atsitiktinis. Vilniuje jau skambėjo jos vienas "folklorinis" kūrinys, kurį grojo "Kaskadų" trio. Šis naujausias opusas, man regis, autorei išties pavyko: kontrastingos dainelės, subtiliai "apžaistos" ir savitai įpintos į artimą, bet skoningai praturtintą muzikos audinį, sudaro puikios formos nuotaikingą siuitą, kurioje smuikininkei suteikta galimybė atsiskleisti ne tik kaip instrumentininkei, bet ir padainuoti.

Po trapių dainelių suskambėjusi O. Balakausko Antroji sonata smuikui ir fortepijonui pliūptelėjo energingu ir savitu muzikos sūkuriu, trūkčiojančiais ritmais, įdomiais sąskambiais. Kompozitorius virtuoziškai žongliruoja greito ir nuosaikesnio judėjimo nuolatine kaita. Atlikėjos turėjo sutelkti visą dėmesį, kad šią pulsuojančią muziką atliktų tiksliai.

Labai norėdamas atrastum šios Sonatos sąsajų su paskutine koncerte M. Ravelio Sonata smuikui ir fortepijonui. Kad ir džiazas… Tačiau prancūzų kompozitorius gyveno kitoje epochoje. Jis savo fantazijas ir simpatijas reiškė atvirai, aiškiai artikuliuota forma, kurioje pakanka vietos žaismei, gaiviai įvairovei, lygiai kaip ir gyvybingiems muzikos pakilimams bei atoslūgiams. R. Mataitytės ir M.J. Zimmermann pasirinktą atlikimo būdą pavadinčiau atsargiu. Pirmąją dalį grojusios subtiliai ir elegantiškai, antrojoje jos galėjo leisti sau daugiau aistros ir laisvės, o finale – romantiško veržlumo, tačiau to nedarė. Fantastiškai greitą ir judrų finalą atlikėjos pateikė pavyzdingai tiksliai.