Skeletas gyvame kūne

Edgaro Marozo fotoobjektas

Edgaro Marozo fotoobjektas, sukonstruotas iš skirtingų žmonių rentgeno nuotraukų, žada ne vieną intelektualinį nuotykį. Iš fragmentų surinktas žmogaus pavidalas nėra nei vientisas, nei vienareikšmis. Kūrinį galima išgyventi keliais skirtingais būdais. Viena vertus, tai žaismingas nuotraukų koliažas, neįpareigojantis lyg kryžiažodis dienraščio gale. Kita vertus, šio žaidimo medžiaga toli gražu nepaviršutiniška.

Medicinoje naudojama rentgeno technologija tapo įprastu formalumu – praktišku dokumentu, kuris padeda teisingai diagnozuoti ir tikslingai gydyti. Tačiau rentgeno nuotraukos, perkeltos į meno vandenis, savo reikšmę pakeičia radikaliai ir iš karto kerta kelis ikonografinius prasmių klodus. Visų pirma tai autentiškos asmeninės istorijos. Antra, jos tiesiogiai susijusios su mirties ikonografija. Edgaro elgesys su medžiaga (kūno konstravimas iš atskirų fragmentų) susieja jo darbą su viena seniausių fantazijų – perkurti žmogų.

Asmeninės istorijos

Kiekviena rentgeno nuotrauka fiksuoja traumą, fizinio skausmo, o kartais net mirties priežastį (pvz., plaučių vėžys). Jų atsiradimo priežastis yra mirties baimė. Kiekviena jų yra emociškai labai stiprus mirtingumo, irimo fakto dokumentas. Kiekvienas, turintis savo ar savo artimojo rentgeno nuotrauką, yra pajutęs tą makabrišką įsiskverbimo į kūno vidų jausmą. Gombrichas puikiai pademonstravo vaizdo poveikio stiprumą užklausęs: kaip jaustumėtės badydami savo artimojo akis nuotraukoje? Nekaip… Šios dar giliau matančios rentgeno nuotraukos atveria kūno materialumo faktą. Jos leidžia matyti savo ar savo mamos kaulus. Jų naikinti nekyla ranka. (Pvz., mano šeimos rentgeno nuotraukos saugomos vienoje dėžutėje su kitomis šeimos nuotraukomis.)

Kiekvienas lūžis yra šeimos istorijos dalis, žadinanti fantaziją nemažiau nei gerai parašytos knygos. Kiekviena kūno dalis yra tarsi pamoka ir nuotykis, įgyta patirtis ir neatskiriama atsiminimų grandinės aplinkybė.

Ikonografiškumas

Ko gero, net nesusimąstome, koks perversiškas rentgeno nuotraukos pobūdis. Ikonografiškai skeleto vaizdinys nuo seniausių laikų kone visose kultūrose yra mirties simbolis. O mūsų mediumo rūšis leidžia matyti skeletą, vis dar esantį gyvame kūne. Skeletas gyvame kūne. Gana baugus vaizdelis. Edgaras rado būdą kūno materijos gyvumą ir marumą parodyti nesitaškant kraujais ir kitais kūno skysčiais. Filosofiniu požiūriu rentgeno nuotraukoje susigyvena mirtis ir gyvybė. Tačiau Edgaro fotoobjekte skeletas, kaip matome, nėra vientisas.

Žmogaus konstravimo, dekonstravimo ir perkonstravimo fantazijos nėra naujos žmonijos istorijoje. Jos irgi gyvavo kiekvienoje kultūroje vis kitu pavidalu. Sąmoningiausią išraišką jos įgijo Merry Shelly romane "Frankenšteinas". Pigmaliono mite skulptorius nepatingėjo iškalti sau tinkamą moterį. Ta pati perdarymo fantazija kasdien išsipildo plastinių operacijų pavidalu. Veido, krūtinės tobulinimu, riebalų nusiurbimu. Dabar net galima pailginti blauzdų kaulus.

Edgaras sukonstravo savotišką Frankenšteiną. Iš skirtingų žmonių kūnų dalių ir skirtingų irimo baimių. Smalsios žmogaus akies atidengti kūno lopinėliai prieš tai priklausė kažkuriam vientisam kūnui. Iš jo buvo atskirtas tarsi lėlės dalis. Visos dalys atsidūrė kartu ir susijungė į traumuotą objektą "D".

Edgaro kūrinys paliečia savo kūno suvokimo problematiką. Informacija iš aplinkos jau įpratino mus savo kūną suvokti atskiromis dalimis. Nuolatos kalbama apie inkstus, kepenis, širdį, prostatą, sąnarius. Sąnariams gerai magnis, širdžiai "Bilobil" ir taip toliau. Po kurio laiko išties pasijunti tarsi medicininis maketas, prigrūstas spalvotų organų ir baltutėlių kaulų. Kadangi mes nesame matę savo organų, juos įsivaizduojame. Sukonstruojame tuos vaizdus, vaizdų nuotrupų prisiminimus ir turime štai tokį pat frankenšteinišką savo paties kūno suvokimą. Su tikruoju kūnu jis neturi nieko bendra. Žiūrėdamas į Edgaro kūno dalių fotokoliažą supranti, kokie mes išardyti. Net nuėję į jogos pamoką ir plaudami savo smegenis meditacija, užsimerkę regime vizualias raumenų grupių nuotrupas.

Darbas paliečia filosofinio pobūdžio problemas: kūno, mirties suvokimo, psichologinio gijimo po traumos mechanizmus, pasaulio kaip kintančios konstrukcijos vaizdinį. Edgaras siūlo diskutuoti apie jas tiek, kiek žiūrovas nori ir pajėgia. Kitaip tariant, delikačiai elgiasi kūrinio vartotojo atžvilgiu. Pats iškonstravimo ir sukonstravimo veiksmas skatina mąstyti ir pervertinti įprastus dalykus.