Dailė

Tėvynės splinas

Prano Gailiaus retrospektyvinė paroda Radvilų rūmuose

Živilė Ambrasaitė

iliustracija
Pranas Gailius
G. Pranckūno nuotr.

Radvilų rūmuose pirmą kartą Lietuvoje plačiai pristatoma išeivijos dailininko Prano Gailiaus kūryba. Retrospektyvinėje parodoje eksponuojami Paryžiuje gyvenančio dailininko grafikos ir tapybos darbai.

P. Gailius (g. 1928 m. Mažeikiuose) mokėsi tapybos Strasbūro dailės mokykloje (École des Arts Decoratifs), 1950-aisias išvyko į Paryžių, kur mokėsi Fernand’o Léger studijoje. Apie 1953 m. studijavo litografiją Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts). 1955 m. Paryžiuje "Galerie du Haut Pavé" surengė pirmąją personalinę darbų parodą, sulaukusią teigiamų spaudos atsiliepimų. Vėliau P. Gailiaus darbai eksponuoti Vokietijoje, JAV, Japonijoje, Šveicarijoje, Kanadoje ir kitose šalyse. Sekdamas F. Léger nurodymais, P. Gailius ieškojo individualaus kūrybos kelio, nesistengdamas kopijuoti mokytojo darbų.

Į Lietuvą savo darbus dailininkas atsiuntė ne siekdamas įrodyti savo lietuvišką kilmę ar demonstruoti pasišventimą gimtajai šaliai – P. Gailiaus darbuose ir žodžiuose nėra to perdėto meilės tėvynei afišavimo; saitai glūdi plastiniame dailininko žodyne ir pasaulėjautoje:

"Aš grįžtu be nieko – kaip išvažiavau. Aš noriu tik apsikabinti. Esu išauklėtas juodos lentos ir baltos kreidos. Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs, – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba. Artimųjų ilgesį, tėvynės troškulį man numalšindavo kelionės į Ameriką, kur tarp išeivijos lietuvių ir manęs užsimezgė draugiški ir kūrybingi santykiai. Man buvo gera būti su tais, kurie gyveno tuo pačiu tėvynės splinu", – sako P. Gailius.

"Įsivaizduokite fauną, šokantį mitiniame miške, ir jūs regėsite dinamišką paryžietį Praną Gailių, aiškinantį savo darbus, pakabintus ant jį supančių sienų", – rašė Victoria Matranga, apžvelgdama 1987 m. Čikagoje vykusias P. Gailiaus parodas. Deja, Radvilų rūmuose eksponuojamoje parodoje paties autoriaus nepavyks pamatyti, tačiau tais pačiais žodžiais vaizdžiai galima apibūdinti ir jo kūrybą – vitališką, ekspresyvią, permainingą.

Tapybos darbuose svarbus potėpis ir spalva – tai pagrindiniai nuotaikos perteikėjai, judėjimo, įtampos kūrėjai. Kai kuriuose cikluose akivaizdi kaligrafijos įtaka – platūs potėpiai virsta ženklais, lydimais smulkesnių plonu teptuku "parašytų" komentarų (ciklai "Šešėlio aukštumas", 1985, "Jautrus paviršius", 1986). Gyvas pulsuojantis paviršius kuriamas raižant, tepant storesnius dažų sluoksnius, besiveržiančius iš dvimatės erdvės, maišant spalvas čia pat, drobėje, ar ant kartono, arba tapant grynomis kontrastingomis spalvomis. Nevaržomos emocijos, spontaniškumas, tapybos momento svarba būdinga ir kitiems 9–10-ojo dešimtmečių P. Gailiaus tapybos darbams. Kiek kitoks yra 1987-aisiais sukurtas "Sielrankšluosčių" ciklas. "Prisiminiau rankšluosčius – tokius ilgus, su raštais. Panorau tapyboje veikti taip, kaip Stravinskis ar Bartokas muzikoje – ją kurdami jie puikiai naudojosi folkloru." Dailininko nutapytuose darbuose geriausiai vizualiai apčiuopiama lietuvių liaudies meno įtaka: dekoratyvi tapyba primena raštais margintus iš medžio drožtus namų apyvokos reikmenis; grynomis, kontrastingomis spalvomis nutapyti atpažįstami stilizuoti paukščių, žuvų, gėlių, klumpių, šokėjų ir kt. motyvai atkeliavo iš dailininko vaikystės prisiminimų. P. Galius reflektuojamiems vaizdiniams suteikė stilizuotą, tačiau, palyginti su kitais darbais, gana realų pavidalą, kurio visiškai nematyti 10-ajame dešimtmetyje nutapytuose kūriniuose.

iliustracija
Pranas Gailius. "Pirmoji lietuviška siuita"

Liaudies meno motyvai įpinami ir į grafikos darbus. 1968 m. Paryžiuje pasirodė P. Gailiaus iliustruota knyga "Pirmoji lietuviška siuita" – penkios linoleume išraižytos Oskaro Milašiaus į prancūzų kalbą išverstos lietuvių liaudies dainos ir jų iliustracijos, kuriose dailininkas į bendrą vaizdinį įkomponavo liaudiškų dirbinių ornamentų citatas, senosios architektūros užuominas, nedidelius stilizuotus realybės fragmentus.

Lietuvoje pirmą kartą eksponuojamos visos penkios unikalios dailininko sukurtos knygos (dvi atsiųstos iš Paryžiaus, kitos – Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus nuosavybė). Šiuose nestandartinio formato grafikos darbuose P. Gailius nesistengė iliustruoti teksto – jam svarbiausia tinkamai perteikti kūrinio nuotaiką. Suvokdamas knygą kaip visumą, kurioje turi harmoningai derėti kūrinio turinys, tekstas ir meninis jo apipavidalinimas, dailininkas siekia juos suvienyti viename vaizde. Tekstas įpinamas į iliustraciją, paverčiamas jos dalimi (linoraižiniai knygai "Jūra" pagal O. Milašiaus eiles, 1970) arba tampa dailės kūrinį papildančiu ornamentu (knygoje pagal Omaro Chajamo rubajatus "Gražieji Rytai" (1980) tekstu padengtos plokštumos primena arabeskas).

P. Gailius ne tik autorinėse knygose, bet ir savarankiškuose grafikos darbų cikluose kuria ne grynai abstrakčius reginius. Į linijų, kontrastingų spalvų ir balto popieriaus reljefus įterpiamos daiktiškojo pasaulio ir jo gyventojų miniatiūros. Atpažįstami realybės objektai tarsi iš šalies stebi abstrakčių pavidalų žaismą, transformacijas, judesius, kaitą (ciklas "Išraiškos fiksavimas", 1981).

Paskutiniame dideliame cikle – neišleistoje knygoje "91-oji Dovydo psalmė" (1990–2004) – P. Gailius didžiaformatėse drobėse jungia tapybos ir grafikos technikas, koliažą.

Abstrakčiajam ekspresionizmui būdinga žmogaus vidinių emocijų išraiška, sureikšmintas kūrybos momentas, vitališkas potėpis, iš F. Léger perimtas kontrastų pomėgis ir piešinio svarba, liaudiškų ir modernių elementų derinimas P. Gailiaus darbuose virto savitu stiliumi, kuris ne tik išsiskiria Lietuvos dailės kontekste, bet nelieka nepastebėtas ir margoje meninėje Paryžiaus visuomenėje.