Dailė

Liūdnosios akimirkos

Kazės Zimblytės paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Vika Ryžovaitė

iliustracija
Ekspozicijos fragmentas

"Akimirkos" – taip vadinasi Kazės Zimblytės (1933–1999) tapybos, juostų, piešinių paroda "Lietuvos aido" galerijoje. Ką gi, išvydęs parodą supranti – konceptualiau nebūna. Odė piešimui anglimi, kvadratams, linijų raizgalynėms ir bangelėms. Mažo formato išskleisti piešinių lankstinukai, kabantys ant sienų, primena vaikų darbelius, kuriuos išdykaujantys ar nuobodžiaujantys mažyliai paišinėja savo malonumui. Arba paveiksliukus psichologui, kai spontaniškai paišai, kas šauna į galvą, o vėliau psichologas, žiūrėdamas taškų, brūkšnių, bangų ir kitokių dėmių raizgalynes, bando įminti mįslę keturgyslę, kokios nuotaikos ar problemos kamuoja svečią. Sprendžiant iš tamsių ir nervingų piešinukų – liūdnos. Net kvapą gniaužia piešinių paprastumas. Štai keletas brūkšnelių, bangelių, dėmelių – ir turime mažą piešinėlį su menininkės komentaru "žalios pievelės ne prie mano namų", arba baltame popieriaus lape kvadratas ir užrašas "balta nieko nebuvimas, nelaukimas, nerami nuotaika". Ir ką? Ar turiu pulti ieškoti gilių filosofinių prasmių arba neatrastų pasaulių? Nemanau. Žvelgiant į baltame lape banguojančias linijas peršasi mintis – gal visgi menininkė pokštauja? Norėčiau tikėti tuo, kad menininkė bandė į meno pasaulį pažvelgti pro humoro prizmę, atmesdama visas kryptis, kanonus ir tėkšdama primityvius pažaidimus su anglimi tarsi trumpučių nuotaikų atspindžius. Štai aš ir mano būsenos, o jūs, jei norite, knaisiokitės, prakaituokite ieškodami esamų ir nesamų prasmių, kurkite ditirambus arba įžvelkite tai, ko net aš nepamačiau... Juk viskas pernelyg paprasta, todėl atrodo neįtikinama, tuomet bandoma ieškoti paslėptų prasmių. Iš tiesų menotyrininkai turi ypatingą Dievo dovaną – įžvelgti sudėtingas kodų ar užslėptų prasmių kombinacijas netgi ten, kur jų apskritai nėra... Ypač kai kalbama ar rašoma apie gerai Lietuvoje žinomą menininką (-ę). Atsimenu, kai nagrinėjau performansų ir akcijų raidą Lietuvoje, dauguma menininkų nesugebėjo išaiškinti performanso ar akcijos idėjos, koncepcijos (dažniausias atsakymas – "for fun" ) . Bet štai gerb. menotyrininkai jų įžvelgdavo ne vieną ir ne dvi. Tikrai, kam vargintis, kai yra poetiškai ir filosofiškai nusiteikusių draugų – menotyrininkų būrelis, kuris ir atliks visą tą "juodą darbą". Bet dabar ne apie tai. Grįžkime prie K. Zimblytės.

Šioje parodoje menininkės pavardė suteikia privalumų. Gal taip ir turi būti, kai tiek metų kūrusi sakralias, meditatyvias abstrakcijas, kurias (ir ne veltui) yra išgyręs ne vienas meno kritikas, menininkė (tiksliau, ne ji, o parodos kuratoriai) iš kūrybos lobyno ištraukė itin konceptualius darbus, esą neatsiliekančius nuo šiuolaikinių, konceptualių meno vėjų. Tik kad tas vėjas silpnokas... Jei nori, šioje parodoje gali įžvelgti abstraktaus, konceptualaus, primityvaus meno pėdsakų. Taip pat gali išvysti keletą koliažų, sukurtų iš popierinių juostelių, apipurkštų bronza. Ką dar? Juodų kvadratų triptiką, atliktą anglimi ir nitroemaliu, kuris vadinasi "Kerinti dėmė juodumo". Aš pavadinčiau "Juoda juoda kur dairais..." . Juoda spalva dominuoja parodoje, jos daug – gal dėl to taip liūdna ir nyku....Gryna juoda spalva ir nervingos bangelės, išsiskleidusios po visą erdvę. Neįmanoma ieškoti prasmės – jos tiesiog nėra, kam išgalvoti nebūtus dalykus. Aišku, gali apgaudinėti save žiūrėdamas į keletą bangelių ir sakyti: "O! matau – jūrą ...", " Ne, čia kalnai, matai, kokie aukšti...", bet kas iš to? Žvelgiant į ekspoziciją atrodo, kad menininkės darbus bandoma pritempti prie konceptualiosios dailės krypties. Tačiau nereikia pamiršti, kad konceptualioji dailė – idėjinis menas. Tuomet gali ramia sąžine atsisakyti vaizdingumo, daiktiškumo ir naudotis įvairiomis primityviomis schemomis, brėžiniais, taškeliais bei brūkšneliais. Tuomet visi šie paprasti ženklai būna įvilkti į svarų idėjinį apvalkalą. Jo aš pasigendu šioje Zimblytės parodoje. Čia apstu liūdnų, keistų, neramių nuotaikų, sukurtų anglies linijomis. Kažkada A. Andriuškevičius gražiai rašė apie K. Zimblytės kūrinius, kad jie "ypatingi savo erdve, iš kurios tartum iškyla ir materializuojasi kiti pasauliai, žiūrovas tarsi atsiduria tarp šiapus ir anapus tiek fizine, tiek dvasine prasme..." Sutinku, ypač jei pažvelgsime į ankstesnius menininkės kūrinius, kuriuose gausu šviesos, ramybės, aukso (sakralinės sferos simbolis) spalvos niuansų. Tačiau būdamas šioje parodoje tu, regis, atsiduri ties mirties riba arba balansuoji ant juodos bedugnės krašto (ypač kai žvelgi į juodų kvadratų akiduobes). Žinoma, verta prisiminti, kad menininkė K. Zimblytė yra viena žymiausių abstrakcionistinės meno krypties atstovių Lietuvoje, 7-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjusi kurti sakralumu dvelkiančias abstrakcijas. Kaip ir ankstesniuose darbuose, paveikslo paviršių ji nupurškia dažais, klijuoja popieriaus juosteles, sudaro judrias kompozicijas, paveikslo centre nupaišo ar iš popierinių juostelių "nuaudžia" kvadratą. Tik štai liūdesio, melancholijos ir dar kažko, kas neapčiuopiama, bet skambančiai skaudu, šį kartą nepagailėta...Viso to, iš ko susideda liūdnosios akimirkos...