Dešimtmetis

Saulius Valius. "Nomadų ratas". 2004 m.

Latako gatvėje nr. 3 tęsiasi šventė. Vilniaus grafikos meno centras (VGMC) iškilmingai pasitinka savo veiklos dešimtmetį. Ta proga grafikai papuošė pastato fasadą vėliavėlėmis su centro atributika, sidabriniais ir auksiniais ženkliukais apdovanojo centro ir grafikos raidai labiausiai nusipelniusius žmones, o meno mylėtojams "patiekė" gurmanišką parodų ciklą. Tačiau apie viską iš pat pradžių.

Istorija

Pirmosios eksperimentinės grafikos dirbtuvės buvo atidarytos 1958-aisiais Grybo gatvėje. Čia beveik keturis dešimtmečius dirbo kelios menininkų kartos – Lietuvoje ir užsienyje pripažinimo sulaukę dailės klasikai Telesforas Kulakauskas, Vytautas Jurkūnas, Antanas Kučas, Vytautas Kalinauskas, Algimantas Švažas, Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Vincas ir Saulė Kisarauskai, Vytautas ir Sigutė Valiai. Daugelio šių vyresnės kartos menininkų iniciatyva ir buvo įsteigtos pirmosios eksperimentinės dirbtuvės. Jos nuolat pasipildydavo ką tik studijas baigusiais Vilniaus dailės akademijos auklėtiniais. Taip į grafikų bendruomenę įsiliejo Petras Repšys, Nijolė Šaltenytė, Nijolė ir Mikalojus Vilučiai, Ramunė Vėliuvienė, Birutė Stančikaitė ir kiti. Vėliau prisijungė Kęstutis Grigaliūnas, Rimvydas Kepežinskas, Diana Radavičiūtė, dar vėliau – Birutė Zokaitytė, Eglė Vertelkaitė ir daugybė ir kitų nepaminėtų dailininkų, kūrusių Grybo gatvėje. Tuo metu, kai norintiems įsirengti individualią studiją grafikams gauti reikiamą įrangą buvo sudėtinga, eksperimentinės dirbtuvės buvo vienintelė vieta, kur VDA baigę grafikai galėjo realizuoti savo sumanymus naudodamiesi gera technine baze. Čia buvo giliaspaudės, iškiliosios spaudos ir litografijos įranga. Mokytis subtilių techninių procesų dailininkams padėdavo meistrai (Saulius Ikamas, Sigitas Katkus, Kęstutis Gintalas). Dirbtuvių Grybo gatvėje veikla davė postūmį išsiskleisti daug ambicingesnei ir įvairiapusiškesnei grafikos centro vizijai. Žygius dėl naujų patalpų dailininkai pradėjo dar 9-tojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau įkurti grafikos centrą jiems pavyko tik daugiau nei po dešimties metų. Prie idėjos įgyvendinimo daug prisidėjo grafikas, knygų iliustratorius Bronius Leonavičius, tuo metu vadovavęs Lietuvos dailininkų sąjungai. 1995-aisiais naujose patalpose Vilniaus senamiestyje buvo atidaryta grafikos galerija "Kairė–dešinė". Palaipsniui čia perkelta senųjų dirbtuvių įranga bei archyvas ir oficialiai įsteigtas VGMC.

Šiandieninis VGMC savo struktūra ir veiklos pobūdžiu neturi analogo Lietuvoje (centro prototipų būtų galima ieškoti Skandinavijoje). VGMC tikslas – propaguoti grafiką, sukurti sąlygas čia dirbti ir tobulintis dailininkams, eksponuoti grafikos darbus, konsultuoti norinčius jų įsigyti, teikti informaciją grafikos amato ir meno klausimais. Vis dar planuojama centre įrengti specializuotą biblioteką ir informacijos apie grafikos menininkus duomenų bazę.

Parodos

Nors gyvenimas Latako gatvės dirbtuvėse ir individualiose studijose dūzgia be išeiginių, tačiau plačiai publikai akivaizdžiausiai matoma VGMC veikla – galerijos darbas.

Šį pavasarį čia eksponuotos dvi "šventinės" parodos – "Užmirštos klišės" ir "Latako gatvės albumai", o birželio viduryje atidaryta apžvalginė grafikos dailininkų ekspozicija "Estampas 2003–2005". Projektus inicijavo ir nuo a iki z (tiksliau, nuo koncepcijos sukūrimo, realizavimo, darbų atspaudimo, eksponavimo iki pakvietimų, katalogų, išsamios informacijos spaudai rengimo, žurnalistų sukvietimo ir t.t.) kuravo Kęstutis Grigaliūnas. Ne pirmą kartą K.Grigaliūnas sėkmingai persikūnijo į organizatoriaus ir kuratoriaus vaidmenį, bet pirmą kartą tai darė būdamas LDS grafikų sekcijos pirmininkas. Kuo šie trys projektai ypatingi bendrame galerijos "Kairė–dešinė" veiklos kontekste? Aiškiai apibrėžtais parodų tikslais ir uždaviniais. Daugybėje galerijoje rengiamų personalinių parodų tokių kryptingesnę "parodinę politiką" demonstruojančių ekspozicijų trūksta. Pirmoji – "Užmirštų klišių" paroda – skirta grafikos technikų, žanrų istorijai ir, žinoma, edukacijai. Grafikos albumui kaip specifinei raiškos formai ir vertingam kolekcionavimo objektui atgaivinti dedikuotos Petro Repšio ir Algirdo Petrulio parodos. Trečiojoje parodoje pristatytos pastarųjų metų grafikos meno tendencijos Lietuvoje.

Eglė Kuckaitė. "Dievas mato – norėjau" (fragmentas). 2005 m.

Viena ryškiausių šio parodų ciklo naujovių – bandymas grafikos menui rasti tam tikrą funkciją šiandieniniame gyvenime. Tai naujam gyvenimui "prikeltas" P. Repšio iliustracijų S. Gedos knygai "Stazdas" albumas. Dingusiomis laikytos senos klišės buvo rastos tarp daugybės kitų, atvežtų iš senųjų dirbtuvių. Septintojo dešimtmečio pradžioje sukurtas dailininko diplominis darbas vėl atspaustas ant kokybiško popieriaus, pasirašytas autoriaus, sudėtas į dailų aplanką.Tokią kolekcinę retenybę turėti – garbė net tik viską išmanančiam kolekcionieriui, bet ir laiko patikrintas vertybes propaguojančiai įstaigai. Garsių kitų sričių menininkų (pvz., tapytojo A. Petrulio) pakvietimas eksperimentuoti ir sutekti formą savo idėjoms grafikos priemonėmis – tai dar vienas būdas paskatinti domėtis čia sritimi kuo įvairesnę publiką. Šis projektas bus tęsiamas kviečiant prisijungti vis kitus menininkus. Tokių albumų pasisekimu leidžia tikėti panašūs ir jau į dailės istoriją įrašyti tarpdisciplininio bendradarbiavimo atvejai. Kad grafikos darbai (ne tik estampai, bet ir dailininkų knygos, rankų darbo popierius etc.) turi išskirtinę teisę būti kolekcionuojami – neabejotina. Tuo tarpu parodos "Estampas 2003–2005" ekspozicija sudaryta jau pagal kitą principą. Šios parodos koncepcija skamba lyg matematikos formulė. Dešimties metų jubiliejuje dalyvauja keturiasdešimt dailininkų, kuriems parodos kuratorius, išmatavęs visas sienas, paskyrė po 70 cm. Tame plote kiekvienas menininkas galėjo parodyti, ką nori. Autoriai eksponuoti abėcėlės tvarka. Žodžiu, tarp objektyvių duomenų nebeliko vietos nei kuratoriaus, nei kieno nors kito subjektyvumui pasireikšti. Paroda lyg Velykų margutis: ir tiesiogine žodžio prasme – ji neįtikėtinai spalvota, ir perkeltine – joje susipina tolimiausios kūrybinės idėjos. Kitokia apžvalginė paroda, žinoma, ir negali būti. Spalvotoje visumoje ne paskęsta, o išdidžiai dominuoja (kaip prieš gerą dešimtį metų) pilkos ir juodos santykių romaną tyrinėjantys kiek depresyvaus minimalizmo atstovai (L. Dubauskienės "Be pavadinimo", Gedimino Pranckūno "Jonah"). Iš pernelyg manieringų darbų gausos subtiliu balansavimu ant to, kas gražu, ir to, kas pernelyg gražu, ribos išsiskiria Tatjana Diščenko. Nomadiško rato pėdsakus įspaudžia ir fiksuoja Saulius Valius. Šis su gerąją prasme su modernistine tradicija besisiejantis darbas drauge yra vienas labiausiai nuo tradicinės grafikos sampratos nutolusių, bet nuo pačios grafikos neatitrūkusių kūrinių. Visas būrys skirtingų koliažinio principo mėgėjų žaidžia kompozicijos, laiko, atminties fragmentais, naudoja pasikartojančius segmentus (Irma Balakauskaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Eglė Kuckaitė, Diana Radavičiūtė). Vida Jovaišienė ir Ramunė Vėliuvienė tvirtai ir labai sėkmingai savo kompozicijas renčia ant tradicinės kultūros pamatų. B. Stančikaitė žvilgteli atgal ir iš naujo atranda praeities temas. O L. Šalčiūtė tiesiog pridengia sieną žaviu kilimėliu. Pabaigti tekstą džiugia gaida neleidžia tik viena įkyri smulkmena. Ką šiandien galima būtų įvardyti naująja Latako grafikų karta? Gaila, bet jos atstovų parodoje nematyti.