Scena – sielos erdvė

"Kunigaikštis Myškinas yra idiotas"

Pabaiga. Pradžia Nr. 667

Trečiąją Torūnės tarptautinio teatro festivalio "Kontakt" premiją vertinimo komisija šįmet įteikė rusų režisieriui Kamai Ginkui. Jo spektaklis "Rotšildo smuikas" yra trečioji Čechovo trilogijos "Gyvenimas gražus. Pagal Čechovą" dalis, sujungianti gerokai anksčiau statytus "Juodąjį vienuolį" (1999) bei "Damą su šuniuku" (2001).

Visi trys Ginko spektakliai yra kitokio nei įprasta teatro modelio variacijos. Tiksliau – pastaruosius dešimt metų susitelkęs daugiausia prie prozos kūrinių (F. Dostojevskio periodą pakeitė Čechovo periodas), režisierius įniko į iš pirmo žvilgsnio literatūrinio teatro analizę. Toks teatras yra ne dramaturginė prozos inscenizacija, o greičiau "dramatinis" autoriaus teksto skaitymas, kai kūrinio tiesioginė ir trečiuoju asmeniu sakoma kalba tiek vaidybos, tiek ir režisūros prasme tampa lygiavertės. Aktoriai čia kuria vaidmenis iš veikėjų replikų ir autoriaus "remarkų", o režisierius, sakyčiau, vizualizuoja ne tik kūrinio temas ar konfliktą, bet ir autoriaus poetiką. Taip gimsta tarsi trisluoksnis sceninio pasakojimo audinys, kuriame puikiausiai dera rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus autorystė.

Trilogija Ginkui nebuvo atsitiktinė, nors režisieriui, matyt, tik dabar, po "Rotšildo smuiko", gimė mintis, jog Čechovo "gražus gyvenimas" aprėpia dar ir to gyvenimo aušrą, vidudienį bei saulėlydį. Ir sukeitė savo spektaklius vietomis: pirmąja trilogijos dalimi tapo "Dama su šuniuku", antrąja "Juodasis vienuolis", o trečiąja – "Rotšildo smuikas", kur, skirtingai nuo ankstesniuose varijuotų aistringo meilės patyrimo ar kankinančių savo vietos gyvenime paieškų, jaučiamas šaltas mirties ir visa ko baigties dvelksmas.

Šaltu jo, žinoma, niekaip nepavadinsi – aktorių vaidybai nestinga rusų teatrui būdingos "dramatiškos" isterijos, tačiau scenos apipavidalinimas ir apšvietimas, kai kurios mizanscenos išties sukuria žmogaus menkumo begalinėje visatos erdvėje įspūdį.

Spektaklis, jo scenografas Sergejus Barchinas ir pagrindinio – Jakovo – vaidmens atlikėjas aktorius Valerijus Barinovas 2004 m. pelnė Rusijos "Auksinės kaukės" apdovanojimą. Spektaklis – už tai, jog K. Ginkas tik skaitymui paklūstančiam Čechovo kūriniui suteikė gyvo ir kartu rūstaus spektaklio formą; scenografas – už tai, kad "graboriaus" Jakovo istoriją įkurdino tarsi šagališkame vertikalių karstų mieste-dirbtuvėse, kur nuvertus karstus kaip tik ir atsiveria paslaptinga, beribė, saulės spindulių nutvieksta erdvė – su didžiuliu "gyvenimo medžiu" ir įsivaizduojama prisiminimų upe. Na, o aktorius V. Barinovas – už tai, kad grubiam kietų rankų Jakovui, skaičiuojančiam vien pelną iš karstų, "įpūtė" ne tik žmogiškos, bet ir meniškos dvasios.

Tvirtas, kietakaktis, jokių sentimentų ir net meilės nepripažįstantis Jakovas, pasirodo, ne tik stebuklingai groja smuiku, bet po žmonos mirties netrukus ir pats pas ją nukeliauja – kažkas prabunda Jakovo sieloje, kažkas sužadina jo širdies maudulį ir pakužda, kad savo brangųjį instrumentą jis turi atiduoti iki šiol uitam, muštam, skurdžiam žydeliui Rotšildui (Igoris Jasulovičius)...

Dviem ankstesniems trilogijos spektakliams ieškojęs ypatingo sceninės erdvės sprendimo (miniatiūrinė "Juodojo vienuolio" aikštelė atrodė pakibusi ant bedugnės krašto kalnuose, pailgą medinę "Damos su šuniuku" pakylą tarsi skalavo bekraštės jūros vanduo), "Rotšildo smuikui" režisierius pasirinko tradicinę sceną-dėžutę. Joje, vien karstų ir lentų suspaustoje, ir gyvena ne tik Jakovas, bet ir jo mažučiukė žmona Marja, tik po mirties pagaliau atveriantys daug didesnį ir gyvesnį pasaulį.

"Juodas pienas"

Sceninės erdvės meistru galima vadinti ir vengrų režisierių Péterį Gotharą. Torūnės festivalis ne pirmą kartą pristato jo darbus, pasižyminčius išskirtiniu dėmesiu pjesės pasauliui bei savitoms jo sceninės erdvės konfigūracijoms. Šįkart Budapešto Jósefo Katonos teatre statytas spektaklis – Vasilijaus Sigarevo "Juodas pienas" – vaidinamas iki menkiausių detalių restauruotoje Rusijos užkampio elektrinio traukinio stotyje. Stotis, be abejo, sumažinta – tikri natūralaus dydžio suolai, laiptai, bilietų kasa, sienos ir durys tarsi dengia vienas kitą, spiečiasi ankštoje erdvėje sukurdami savotiško sceninio realių daiktų koliažo įspūdį. Galima būtų sakyti, jog režisierius įsivaizduoja Sigarevo stotį kaip gyvenimo paribį, istorijos atliekų konteinerį, kuris tokiomis pat atliekomis paverčia tarsi pro sienos plyšius čia patenkančius veikėjus. Maksimaliai natūralistinė, žmoniškumą ar civilizuotumą neigianti erdvė tampa egzistencine erdve, kurioje patikrinami ne tik tarpusavio jausmai, bet ir žmogaus prigimtis.

Duonos skrudintuvais prekiaujanti jaunuolių porelė stotyje praleidžia svarbiausius gyvenimo momentus – iki kūdikio gimimo ir po jo. Šurai ir Liovai stotis yra jų pasirinkimo kryžkelė: kaip abu toliau gyvens, ar gyvens taip pat, ar suprato ką apie save ir savo jausmus, ar įvertino svetimų, tačiau nepraradusių gerumo žmonių pagalbą – štai kas domino režisierių, iš aktorių reikalavusį tokios pat natūralios, psichologiškai ir sociologiškai motyvuotos vaidybos. Sociologiškai ta prasme, kad Šura (Anna Szantner), nuėjusi naujos patirties ir išbandymų kelią, pradėjusi puoselėti kitokio gyvenimo iliuzijas, vis dėlto priversta susitaikyti su šių iliuzijų žlugimu ir vėl pradėti viską iš naujo. Vėl keliauti iš miesto į miestą, gyventi traukiniuose ir stotyse ir svajoti, kad kada nors turės savo namus ir šeimą, ramiai augins kūdikį.

Nesaugaus ir klajokliško, jau tarsi į abiejų jaunuolių kraują įsigėrusio gyvenimo tęsinį režisierius leidžia patirti ir saugiai salėje sėdintiems žiūrovams. Paskutinę spektaklio akimirką pagaliau sulaukę savo traukinio, jaunuoliai sėdasi ant vagono suolo ir šis visu greičiu praskrieja virš žiūrovų galvų. Ten, kur buvo suolas, lieka varvėti pamirštas tetos Pašos kūdikiui parūpintas pienas.

Čekų teatro ir kino režisierius Vladimiras Morįvekas į festivalį buvo pakviestas dėl savo netikėtos Fiodoro Dostojevskio romano "Idiotas" interpretacijos. Režisierius spektaklį pavadino "Kunigaikštis Myškinas yra idiotas" ir leido mums pažvelgti į jį ne tiek iš autoriaus, kiek greičiau iš kitų veikėjų pozicijų. O jiems Myškinas (aktorius Pavelas Liškas) iš tikrųjų galėjo pasirodyti juokingas keistuolis – lėtos reakcijos, alogiško mąstymo, nekoordinuotų judesių epileptikas, staiga patekęs į sau svetimą, tikromis ir teatrališkomis aistromis kunkuliuojantį pasaulį, kuriuo neįmanoma sustabdyti, o tik stebėtis.

Jau pirmomis spektaklio akimirkomis režisierius diktuoja ypač dinamišką ritmą, kur susipina ir atvirai sąlygiška, ir psichologinė vaidyba. Atskirais paveikslais montuojamas scenas jungia tai įsitraukusi į veiksmą, tai režisieriui replikuojanti pasakotoja. Atvira, tai skaidri, tai dūmais užtvinstanti erdvė primena didžiulį kambarį ar stotį su jame tarsi korio langelis kabančiu Myškino butuku. Aktoriai visą spektaklį yra scenoje ir "laukia" savo eilės vaidinti – tarsi stebėtų pro šalį skriejantį Nastasjos Filipovnos, Rogožino, Aglajos ir Myškino gyvenimo traukinį. Viskas prasideda stotyje ir veikėjai atrodo tarsi įlipantys į šį traukinį ir išlipantys keleiviai. Pasirinkęs juodą ir baltą spalvas (balta scena ir balti ar juodi aktorių kostiumai) režisierius neatsitiktinai atiduoda duoklę ir nebyliam kinui – Myškinas neabejotinai primena Charlie’į Chapliną, patekusį į ne savo "filmą".

"Rotšildo smuikas"

Vyresni režisieriai tęsia savo ieškojimus – geresni ar blogesni jų spektakliai siekia užkabinti pačią aštriausią žmogaus gyvenimo akimirką. Pasirinkimo momentas ir bėgančio pro šalį gyvenimo pajauta turbūt atliepia ir atskiros šalies būvį, kurią teatras eksponuoja be guodžiančių iliuzijų. Jaunesni – gyvenimo pamokas kompiliuoja iš realios ir jau istorinės, kultūrinės atminties bei patirties nuotrupų, sujungdami tai, kas archaiška ir modernu, kasdieniška ir fantastiška, komiška ir dramatiška.

Trisdešimt penkerių metų vengrų režisieriaus Bélos Pintério "Valstiečių opera" – modernizuotas klojimo teatro žanras, kur smagiai sugyvena mėgėjiškos vaidybos mėgdžiojimas ir nepriekaištinga atlikimo kokybė, liaudiška muzika ir styginių orkestras, legenda tapusi istorija ir kičiniai komiksų personažai, aplūžęs vežimas, šiaudai, burokų lapai ir – blizgantys instrumentai, Bacho ar Albinonio muzika.

Aktoriai dainuoja iš skirtingų tekstų sukurptas veikėjų arijas, kurių nesunormino ar neišgrynino jokie moralės ir kalbos cenzoriai; gyva, brutali, necenzūriška ir kartu emocinga kalba, kaip ir tokie pat jų kuriami veikėjų pavidalai, yra tarsi liaudies meno grynuoliai, restauruojantys nacionalinio charakterio bruožus, deformuotus modernios kultūros. Istorija, kurią suvaidina, sušoka ir sudainuoja spektaklio herojai – tarsi siaubo komiksas ar muilo opera: vestuvių metu staiga išaiškėja, jog jaunoji yra savo būsimo vyro sesuo, o jo brolį, kadaise išvykusį į pasaulį uždarbiauti, nepažinę tėvai dėl pinigų užkapoja kirviu...

Torūnės festivalis turi vieną keistą savybę – žiūrėdamas spektaklius negali atsikratyti minties, jog teatras, kurį pristato festivalio organizatoriai, išgyvena nežinomybės ir nuovargio krizę. Jog tie kasdieniai, anaiptol nereprezentaciniai skirtingų šalių ir režisierių darbai yra pusiaukelėje į kažkokį kitokį teatrą – spektakliai užčiuopia labai svarbius dalykus, tačiau jų pateikimui ne visada pasirenkama pati geriausia ir gyviausia raiškos forma.

Ir tik grįžęs namo, prisiminęs gražiausius, ryškiausius matytų spektaklių momentus, gali sakyti, jog ši pusiaukelė turbūt ir yra geriausia šiandienos mūsų pojūčių ir potyrių išraiška. Regis, tai mūsų sielos blaškosi, ieško ir neranda kitos išeities, kitos erdvės, nes yra sukaustytos kasdienybės, istorijos ir kultūros. Jų apraiškas ir varijuoja teatro scena, atspindėdama tai mūsų bejėgystę, tai stiprybę tiesiog gyvenant toliau.