Esu vienos knygos autorius

Jurijus Andruchovičius

Ar skaitėtė Jurijų Andruchovičių? Jei ne, įsiminkite šitą pavardę, nes literatūros žinovai teigia, kad šis autorius kada nors gaus Nobelio premiją. Lenkų kritikas Aleksandras Kaczorowskis tvirtina, kad keturiasdešimt penkerių Andruchovičių – poetą, prozaiką, vertėją, eseistą, eksportinę ukrainiečių literatūros prekę – skaityti būtina, nes jo vieta – šalia Gabrielio Garcios Marquezo ir Bohumilo Hrabalo – rašytojų, kurių neskaityti neįmanoma, nes tas, kas jų neskaito, kenkia pats sau. Andruchovičiaus knygų herojus – šilto ir šalto matęs europietis, buvusios Galicijos gyventojas, ukrainietis, kuris jaučiasi svetimas savo rusifikuotoje ir sovietizuotoje šalyje, t.y. pats Andruchovičius.

Jis gyvena Ivano-Frankovske (buvusiame Stanislave). Andruchovičiaus gyvenimas nepasižymi kokiais nors kraštutinumais, išskyrus nebent tik tuos metus, kai jis dalyvavo 1985 m. įkurtos poetų grupės "Bu-ba-bu" (Bufonada, balaganas, burleskas) veikloje. Andruchovičius – stipendininkas, įvairių apdovanojimų laureatas ir susitikimų dalyvis – sugeba išvengti nuolatinio darbo kokioje nors kontoroje. Jo kūryba – ypatingas pasakojimas apie ukrainietiškus pakraščius, o kartu ir apie Europos pakraščius. Lenkiška gimtojo miesto praeitis jo kūryboje užima tiek pat vietos, kiek ir ukrainietiška, habsburgiška ar žydiška, nes ji yra tik sudedamoji Galicijos mito dalis. Ne vienerius metus būtent šis mitas rašytojui atrodė vienintelis, galintis priartinti Ukrainą prie Europos. Tačiau Andruchovičius nemėgsta būti vadinamas rašytoju: "Negaliu savęs pavadinti rašytoju ir visai nekoketuoju. Rašytoju profesijos požiūriu. Rašytojas – tai ne profesija, tai gyvenimo stilius: kelionės, naujos vietos, nuotykiai. Aš nesu rašytojas, aš – keliautojas".

Jis nuolat keliauja: stipendijos, skaitymai, festivaliai: "Kelionė yra būdas ištęsti laiką. Trys dienos – tai kaip trys savaitės. Dėl to, kad nuolat važinėju, turiu namus. Turiu, nes jaučiu, kad jų ilgiuosi. Man reikia pastovumo ir nuotykių." Paskutinį savo romaną "Dvylika lankų" Andruchovičius parašė JAV ir Vokietijoje, "Moscoviadą" pradėjo kurti Maskvoje, kur 1989–1991 m. studijavo garsiajame Literatūros institute. Tada jis jau buvo trijų poezijos knygų ir apsakymų rinktinės autorius. Pastarojoje jis aprašė savo išgyvenimus, kuriuos patyrė tarnaudamas armijoje. Jis ilgai dirbo Ivano-Frankovsko spaustuvėje ir buvo įsitikinęs, kad visą savo gyvenimą praleis dirbdamas rinkėju ir rašydamas "į stalčių". Jis buvo įsitikinęs, kad nieko negali pakeisti, todėl nusprendė keisti save. Diena be maisto jam būdavo pergalės diena: "Energijos semiuosi ne iš valgio, bet iš savęs. Kuo mažiau valgau, tuo geriau. Žmogus turi būti lengvas kaip kamštis". Andruchovičius sukūrė savo vertybių sistemą: "Esu ne ateistas, bet agnostikas. Nematau prasmės ritualuose, tik moralėje. Toks buvo ir mano tėvas". Rašytojas nenoriai kalba apie savo tėvą, kuris pragerdavo viską. Kai jis mirė taip ir neatsibudęs iš komos, Andruchovičius keturias paras praleido šalia, laikydamas rankose Thomaso Wolfe’o knygą "Žvelk, angele, į savo būstą": "Tai mano mėgstamiausia knyga. Joje tarsi viso pasaulio nuojauta, ji tarsi apie mane. Visada prie jos grįžtu, kai man bloga".

Jis iki šiol sapnuoja spaustuvę: "Tai buvo košmaras: senos mašinos, rankomis renkami tekstai. Pakeisdavo vieną sakinį, o aš turėdavau perlaužyti visą tekstą. Kartais vieną skiltį rinkdavau kelis kartus. Tai užtrukdavo taip ilgai…"

Kitas jo košmaras – armija. Ten pateko po poligrafijos studijų Lvove, būdamas dvidešimt trejų. Tada jis jau turėjo pusės metukų dukrą: "Dėl vaiko tarnyba man buvo atidėta pusei metų. Meldžiausi, kad gimtų dvynukai, tada manęs nebūtų lietę. Arba kad gimtų trynukai – tada būtume gavę butą ir išlaikymą. Bet viskas įvyko kitaip. Be abejo, būčiau rašęs, bet ar romanus? Greičiausiai sėdėčiau namuose, nuplikęs, su pilvuku, pypke ir būriu vaikaičių".

Jo ilgai nedomino poezija: vaikystėje Andruchovičius mėgo pasakoti, bet ne rašyti. Mokykloje po pamokų jis pasakodavo draugams išgalvotas istorijas ir filmus. Būdamas šešiolikos su mama išvažiavo prie jūros: "Saulė, nuogos moterys, seksualinės fantazijos. Pajutau, kad turiu pradėti rašyti eiles, tik kitokias – laisvas, apie uždraustus dalykus. Maniau, kad būsiu pirmasis, geriausiais, vienintelis Ukrainoje, vienintelis pasaulyje".

Grįžęs namo jis pradėjo slapta rašyti. Tai buvo jo laisvės sfera. Pirmąjį eilėraštį Andruchovičius parašė apie Napoleoną, kitą – apie seksą. Po metų pradėjo studijuoti: bendrabutis, išgertuvės, iniciacija. Dar po metų pateko į tapytojų kambarį. Jie nešiojo ilgus plaukus ir dėvėjo džinsus: "Tai buvo balto vyno, Bacho, gražių moterų laikai. Patys geriausi metai. Mano manija – jaunystė. Idealas – 20–25 metų žmonės. Mano draugai – jaunesni už mane. Dar aš noriu patikti moterims".

Kontroliuoti laiką jam padeda atmintis. Ji sustabdo akimirkas, išgyvenimus. Andruchovičius pradėjo nuo miestietiškos poezijos ir erotinių eilių. Jokios politikos, jokio valdžios garbinimo. Pirmoji poezijos knyga "Dangus ir aikštės" pasirodė 1985-aisiais. Antroji – "Miesto vidurys" – 1989 m., 1991 m. – "Egzotiški paukščiai ir augalai". Paskui jis liovėsi rašyti: "Išleidau tris tomelius ir pagalvojau, kad tai – idealus skaičius. Eilėraščiai – tai jaunystė. Visada juokaudavau, kad eiles galima parašyti tik iki trisdešimties. Poezija atkeršijo už mano juokus. Baigiau trisdešimties ir nebegalėjau rimuoti. Po devynerių metų burtai išnyko ir eilės sugrįžo. Taip prasidėjo "Dainelės mirusiam gaidžiui".

Pirmosios eilės – tai "Bu-ba-bu": rafinuoti tekstai, efektinga kalba, kaukė. "Bu-ba-bu" – tai trys poetai: Jurijus Andruchovičius, Viktoras Neborakas ir Saška Irvanecas. Jie gyveno skirtinguose miestuose – Ivano-Frankovske, Lvove ir Rovne. Susitikinėjo Lvove, klausėsi to paties roko ("Led Zeppelin", "Deep Purple", "Pink Floyd"), skaitė tas pačias knygas (Kafka, Joyce’as, Nabokovas), rašė eiles. Juos jungė aistra literatūrai, kavinėms, moterims. Susitikdavo kartą per tris mėnesius, tai buvo visiems atviri susitikimai – kiekvienas galėjo išgirsti ir prisijungti. Jie žaidė ritualais: minėjo savo mirties metines, skelbė naujos sektos – "Bu-ba-bu liudininkai" – atsiradimą, kūrė masonų ložę. Per trisdešimtąjį gimtadienį Andruchovičius gavo patriarcho titulą: "Bu-ba-bu" pakeitė mano gyvenimą. Jei ne "Bu-ba-bu", būčiau kitoks. Greičiausiai būčiau poetas, bet naminis. Buvau intravertas, bijojau viešų pasisakymų". Lūžis įvyko 1987 m. Kijevo jaunimo teatre. Baimė praėjo po pirmųjų posmų: "Sceną pamėgau labiau už rašymą. Skaityti, vaidinti, žadinti jausmus, girdėti aplodismentus… Tačiau konvencija išsisėmė. Techniškai pasiekiau visko".

Tada Andruchovičius pradėjo rašyti kitaip – paprastai. Skurdi kalba, paprasta istorija. Kažką pamatė, išgirdo, atsisėdo prie kompiuterio. Jis rašė lengvai, nesirūpino forma, pats nežinodamas, kaip susiklostys eilėraštis. Galėjo rašyti aštuonias valandas be pertraukos, po 10–12 puslapių kasdien.

1989 m., būdamas dvidešimt devynerių, žmoną ir vaikus palikęs pas tėvus Andruchovičius išvažiavo į Maskvą studijuoti literatūros. Jis išvertė Anatolijaus Kimo romaną "Voveraitė". 1990 m. pats parašė romaną "Rekreacijos" apie save ir draugus. Jauni keliaujantys poetai važinėja iš vieno šventės į kitą, skaito eiles, nusigeria, myli. Kartu tai knyga apie šalį, kuri ką tik nusikratė komunizmo ir gana nerangiai mokosi nepriklausomybės.

1992 m. Andruchovičius gavo stipendiją Vokietijoje. Maskvoje liko infliacija, kortelės ir chaosas. Miunchene laukė pilnos parduotuvės, bankomatai ir švarūs tualetai. Jis netikėjo, kad toks pasaulis egzistuoja. Siuntinėjo atvirukus užrašęs "Buvau čia". Sočioje Bavarijoje Andruchovičius rašė apie sovietų žlugimą: "Maskva ir SSSR žlugimas buvo pasaulio pabaiga. Tačiau "Moscoviada" – tai prarastų galimybių romanas. Apie Maskvą galima parašyti "Ulisą", o aš parašiau tik juodraštį". Bet kritikai tvirtina, kad "Moscoviada" įvarė kompleksų rusų rašytojams, nes bene geriausią knygą apie sovietų žlugimą parašė ukrainietis.

Miunchene jis išgyveno didžiąją meilę ir bendrą kelionę į Veneciją. Ji (amerikiečių žurnalistė) išnuomojo mašiną, sutvarkė vizas ir abu išvažiavo į trijų dienų kelionę: "Išvykau labai pagiriotas. Bet jau automobilyje supratau, kad bus knyga. Kelionė, artumas, kaip romane".

Diena Venecijoje, diena Ravenoje ir diena Florencijoje. Jis važiavo norėdamas nugalėti "Moscoviados" rašymo sukeltą krizę, ieškodamas naujų įspūdžių. Sugrįžęs ėmė ilgėtis Italijos. Vokietija tapo kalėjimu, auksiniu narvu: "Pradėjau jausti laiko tėkmę. Baimė, kad viskas baigsis, laiko tėkmė ir orus pasipriešinimas – pagrindinės "Perversijų" temos". "Perversijos" atsirado po trejų metų: "Turėjau atrasti distanciją, antraip būčiau parašęs lyrišką pasakojimą apie Veneciją, kokių yra tūkstančiai. Apie Veneciją norėjau parašyti kitaip". Sumanymą pasufleravo draugė. Andruchovičius paskambino ir pasiskundė, kad turi problemų su knygos herojumi. Ji pajuokavo: "Užmušk jį ir įmesk į kanalą". Tokia ir "Perversijų" pradžia: "Mįslingas ir akivaizdžiai ankstyvas Stanislavo Ferfeckio išnykimas…" Deja, kritikai "Perversijas" laiko nors gana ambicingu, bet pralaimėjimu.

Paskui septynerius metus Andruchovičius ieškojo naujo sumanymo, pradėjo rašyti feljetonus dienraščiui "Den". Jis buvo kviečiamas į konferencijas, simpoziumus, kuriuose buvo gvildenamos svarbios temos, susijusios su Ukraina ir pasauliu. 2004 m. gruodžio 15 d. jis kalbėjo Strasbūre, Europos Taryboje. Iš šios veiklos gimė esė rinkinys apie Ukrainą "Paskutinė teritorija".

Paskutinis Andruchovičiaus romanas "Dvylika lankų" – pats asmeniškiausias. Jame kalbama apie mirtį, laiko tėkmę, apie pavasarį ir meilę. Viskas prasidėjo nuo Andruchovičiaus doktorato herojaus Bohdano Ihoro Antonyčo: "Pamaniau, kad parašysiu fiktyvią Antonyčo biografiją. Jis buvo genialus poetas ir neįdomus žmogus – nuplikęs, nutukęs, bijojo automobilių. Norėjau paversti jį 4-ojo dešimtmečio Jimu Morrisonu".

Romano siužetas labai kuklus. Įtartino verslininko pakviesti į kalnų viešbutį atvažiuoja aštuoni asmenys, iš jų svarbiausi yra trys: ukrainiečių poetas, jo žmona – vertėja iš vokiečių kalbos ir jos meilužis austras. Vienas jų nebegrįš iš šios kelionės, bet tai nereiškia, kad romanas kriminalinis (nors jame knibždėte knibžda įtartinų individų). Tačiau knyga tikrai nebūtų atsiradusi, jei ne viena mįslinga mirtis prieš šešiasdešimt aštuonerius metus: 1937 m. Lvove kartu su meiluže nusižudė jaunas ukrainiečių poetas Bohdanas Ihoras Antonyčas. Beveik kiekvienas knygos puslapis įkvėptas Antonyčo kūrybos ir jo savižudiškos mirties. Keli herojai pasirodo besą dvasios, viena – net paties Antonyčo. Pasak Lvovo legendų, poetas iki šiol klajoja po miestą persikūnijęs į senį. Knygos veiksmas nukelia į Didžiąją savaitę, o matomas pasaulis joje susilieja su anapusiniu.

Jei ką ir galima knygai prikišti, tai nebent visur esantį pasakotoją. Problema ta, kad pasakotojas yra daug įdomesnė asmenybė už knygos personažus. Jis gali ir turi tiek daug papasakoti, kad beveik neleidžia prabilti knygos herojams.

2000-aisiais Ukrainoje buvo nužudytas žurnalistas Georgijus Gongadzė. Jo mirtis sukėlė streikų ir manifestacijų bangą, Kijeve atsirado pirmasis palapinių miestelis. "Rašiau ne knygą, o atsišaukimus. Aš Pensilvanijoje, gaunu stipendiją, už lango – miškas, stirnos, Apalačų kalnai, o Ukrainoje – maža revoliucija. Negalėjau susikaupti ties Amerika, ties knyga. Dukrai Sofijai suėjo aštuoniolika, tiek pat kiek knygos Kolomėjai. Girtuoklis ir agnostikas išgyvena vis naujas mirtis ir laidotuves. Nevykėlis Karlas Jozefas bėga iš Austrijos į Ukrainą. Jis nesupranta šalies, žmonių, kalbos. Todėl žūsta."

Andruchovičiaus romanuose mirtis vyniojasi tarsi siūlų kamuolys. "Rekreacijose" ji laukia herojaus, "Moscoviadoje" yra suvaidinta, "Perversijose" – tariama, "Dvylikoje lankų" – visuotinė…

Nuo balandžio Andruchovičius gavo stipendiją Berlyne, rašo romaną-interviu su savimi. Pats savęs klausia ir pats atsako. Kas yra tiesa, o kas prasimanymas? Kas yra proza, o kas – poezija? Andruchovičius sako: "Nėra ribų, tik žodžiai. Eilėraščiai, romanai, esė susipina ir tampa manimi. Esu vienos knygos autorius".

Pagal "Polityka" ir "Zwierciadło" parengė Kora Ročkienė