Mischa Maisky’s pirmąsyk Vilniuje

M. Raškovskio nuotr.

Apie įžymų nūdienos violončelininką Mischą Maisky’į nemažai žinojome iš įvairių šaltinių, vieno kito Lietuvą pasiekusio kompaktinio disko, netgi televizijos; žinoma, kabelinės, ne mūsiškės: čia tokių dalykų nebūna. Dabar "Vilniaus festivalio" rengėjų dėka pagaliau išgirdome šį atlikėją savojoje salėje, tad galime be tarpininkų įvertinti jo unikalų talentą.

Išties džiugu, jog šiais metais į festivalį pakviesti įžymūs anksčiau Vilniuje niekada nesilankę atlikėjai publikai suteikia naujų muzikos klausymo impulsų, žadina protus ir jausmus, plečia akiratį, kursto muzikos poreikį.

Nepamirštamų įspūdžių paliko neseniai įvykę smuikininkės Sarah’os Chang, dainininko Marcelo Alvarezo koncertai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Birželio 22 d. toje pačioje filharmonijos scenoje išvydome dar vieną svečią – Rygoje gimusį Mischą Maisky’į, muzikavusį su Vilniaus festivalio orkestru.

Šio atlikėjo biografijoje mirga įžymiausių orkestrų, dirigentų ir salių vardai, kamerinę muziką jis atlieka ir įrašinėja su įdomiausiais unikaliausiais dabarties muzikantais – Martha Argerich, Gidonu Kremeriu, Radu Lupu ir kitais. Jo įrašai nesyk įvertinti prestižiniais apdovanojimais ir premijomis. Itin reikšmingas violončelininko projektas buvo 2000 m. surengtas pasaulinis J.S. Bacho muzikos turas, kurio metu jis pagrojo daugiau kaip šimtą koncertų.

Vilniuje M. Maisky’s atliko programą, sudarytą iš violončelės repertuaro aukso fondo. Tai J. Haydno Koncertas C-dur, P. Čaikovskio "Andante cantabile" ir mūsų krašte mažiau žinomas M. Brucho "Kol Nidrei". Šių veikalų orkestro partija buvo pritaikyta styginiams.

Pagirtinai tiksliai ją atliko 2003 metais suburtas Vilniaus festivalio orkestras. Beje, šįsyk orkestras akompanavo bei savo solo programą grojo be dirigento.

Dabartis nuolat mums iškelia įvairiausių naujų idėjų; viena jų – įvaizdis ir visa su juo susijusi retorika bei pseudoretorika. Labiausiai įvaizdžiu yra susirūpinusi popkultūra. Pastaruoju metu, didėjant bendrai barbarybei, šis reiškinys ypač plinta. Jau prieš porą dešimtmečių pankuojančio jaunimo įvaizdžiu žaidė įžymusis "Kronos" kvartetas, vėliau esame girdėję apie smuikininkės V. Mulovos "rusiškus kerzinius batus", anglų smuiko virtuozo N. Kennedy sceninę rokerio uniformą. Pastarojo teko klausytis Krokuvos filharmonijoje, ir tikrai galiu tik apgailestauti, jog šis "įvaizdis" ne tik nepadėjo, bet gerokai trukdė klausytis jo atliekamos muzikos.

Mischa Maisky’s M. Raškovskio nuotr.

M. Maisky’s tvirtina, kad jo sceniniai drabužiai, specialiai kuriami įžymių dizainerių, nesusiję nei su įvaizdžiu, nei su madų šou. Tiesiog jam labai nepatogu groti su fraku, varžančiu judesių laisvę; antra vertus, jis visada priešinosi uniformiškumui, keliančiam nemalonius prisiminimus apie jaunystę Sovietų Sąjungoje... Drabužiai, kuriais vilkėdamas violončelininkas išėjo į Vilniaus sceną, nerėžė akies, tačiau vertė juos apžiūrinėti, taigi blaškė dėmesį. Geriausia išeitis buvo užsimerkti, kad įsiklausytum į violončelininko atliekamą muziką.

P. Čaikovskio "Andante cantabile" M. Maisky’s interpretavo nepaprastai romantiškai ir jausmingai. Tarsi pabrėžtinai emocingai jis išdainavo kiekvieną šios muzikos frazę, pasitelkdamas itin intensyvų vibrato, iškalbingą tembrą, gausius rubato. Puikus itališkas instrumentas jo rankose kalbėjo žmogaus balso intonacijomis.

M. Brucho "Kol Nidrei" (Andante pagal hebrajų melodiją) tęsė šią dainingą ir romantišką violončelininko programos dalį. Tačiau šiame kūrinyje atsiskleidė kiti interpretacijos rakursai – susikaupimas, rimtis, apmąstymų gelmė.

J. Haydno Koncertas C-dur (versija violončelei ir styginiams) tapo tikru lakmuso popierėliu, leidusiu įvertinti M. Maisky’io interpretatoriaus meistriškumą, savitumą ir virtuoziškumą.

Kelių išraiškingų gestų impulsas įžangoje "pakrovė" orkestrą, kuris tiksliai, darniai ir stilingai vykdė savo užduotis ir solisto norus, stengdamasis atsiliepti į visas jo reljefiškai aiškias, skoningai artikuliuotas ir įprasmintas muzikos frazes. Ši harmonija pleveno per visas tris kūrinio dalis. Itin greitu tempu atliktas finalas sužavėjo krištoline intonavimo švara. Vilniuje tokio pakilaus ir tikslaus šio finalo atlikimo nėra buvę.

Festivalio orkestras vėl žengė didelį žingsnį tobulumo link. Galimybė pagroti su puikiais solistais kaskart suteikia jam naujos patirties. Tačiau orkestras taip pat gana intensyviai kaupia savąjį solinį repertuarą. Šįsyk jis publiką supažindino su M. Brucho "Serenada styginiams švedų liaudies muzikos temomis" ir retai atliekamomis B. Britteno "Variacijomis Franko Bridge’o tema". Abiejų opusų interpretacijos buvo solidžios ir ryškios. Ypač didelio lankstumo, fantazijos, techninio tikslumo iš orkestro pareikalavo B. Britteno opusas.