Netekome lietuvių tekstilės patriarcho

Birželio 25 d. užgeso vyriausio Lietuvos dailininko, lietuvių tekstilės patriarcho, Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus Antano Tamošaičio gyvybė. Dailininkas savo saulėlydį sutiko Vilniuje, kur gyveno nuo 2000-ųjų po daugiau nei penkiasdešimties emigracijoje praleistų metų.

A. Tamošaitis nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Prieškario Lietuvoje gilino tautinių drabužių ir etnografijos tyrinėjimus – pirmasis Lietuvoje suskirstė drabužius pagal etnografines apylinkes, liaudiško stiliaus kilimais garsino Lietuvos vardą pasaulinėse parodose (1937 m. Paryžiuje, 1939 m. Niujorke ir 1938 m. Pirmojoje tarptautinėje amatų parodoje Berlyne) pelnydamas aukščiausius apdovanojimus, įrodydamas, kad pasaulyje nėra mažų tautų.

Dirbdamas Žemės ūkio rūmuose Kaune A. Tamošaitis išleido iki šiol vertės nepraradusias aštuonias "Sodžiaus meno" serijos knygas (1931–1939), parašė leidinius "Audimas" (1933), "Austiniai kilimai" (1935), "Staltiesės" (1935). Ąžuolų Būdoje (Marijampolės apskr.) 1934 m. kartu su žmona Anastazija Mažeikaite-Tamošaitiene (1910–1991) atidarė privačią audimo studiją, kurioje buvo audžiami kilimai pagal dailininko projektus. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, dailininkas surengė pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje kilimų parodą.

1940–1942 m. A. Tamošaitis dėstė Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo Pedagogikos katedrai. 1942–1944 m. buvo Kauno meno mokyklos Dekoratyvinių audinių studijos vedėjas. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos dailininkas nenutraukė ryšių su liaudies kultūra. Jam, kaip ir kitiems priverstinai tėvynę palikusiems kultūros veikėjams, nebuvo lemta gyventi vakarykšte diena, reikėjo žvelgti į priekį, derintis prie naujų gyvenimo sąlygų. Tas naujas biografijos tarpsnis buvo nelengvas, tačiau nemažiau prasmingas už tėvynėje nugyventus metus.

A. Tamošaičo asmenybę brandino išbandymai, tekę jam, lietuvių emigrantui, skinantis kelią ir siekiant įsitvirtinti svetimuose kraštuose. Užjūryje po karo buvo svarbu nepasimesti tarp kitų tautų, pabrėžti tautinį išskirtinumą. Net ir sunkiausiais metais, gyvendamas baigiantis karui Zalcburge, pokario – Glazenbache, Fraiburge, vėliau Kanadoje – Monrealyje ir Kingstone, jis nenutraukė meninės veiklos, atvirkščiai – tobulėjo, brendo kaip savito talento dailininkas, kūręs kilimų ir gobelenų projektus, tapybos ir grafikos darbus. Toliau tyrinėjo liaudies meną, audė, tapė, kartu rašė knygas anglų kalba apie lietuvių tautodailę.

Veiklusis A. Tamošaitis nesėdėjo sudėjęs rankų, ėmėsi populiarinti lietuvių liaudies tradicijas tarp išeivių. Liaudišku stiliumi įrengta Tamošaičių sodyba Kingstone (Ontario provincija) ne vieną dešimtmetį buvo tikras liaudies meno puoselėjimo centras ne tik Kanadoje, bet ir visoje Šiaurės Amerikoje.

Čia buvo įkurta audimo ir dailės studija, kurioje darbavosi abu sutuoktiniai. Dailininkų sodyboje nuo 1977 m. telkėsi jų iniciatyva įkurto liaudies kultūros centro – Lietuvių tautodailės instituto veikla: vasaros metu veikė įvairių dailiųjų amatų kursai, sodyboje atidarytoje galerijoje buvo organizuojami kursantų ir pačių Tamošaičių kūrinių parodos. Ypatingomis progomis iš skrynių ir stalčių buvo ištraukiami seniausi ir vertingiausi tekstilės dirbiniai iš gausaus Tamošaičių senovinio liaudies meno rinkinio – to paties, kuris dabar saugomas Vilniuje, Tamošaičių galerijoje "Židinys" (Dominikonų g. 15).

Didžiausiu A. Tamošaičio nuopelnu išeivijoje laikytina anglų kalba parašytų knygų apie lietuvių liaudies meną leidyba. Kanadoje pasirodžiusios Tamošaičių monografijos "Lithuanian National Costume" ("Lietuvių liaudies kostiumas", 1979) ir "Lithuanian Sashes" ("Lietuvių juostos", 1988), A. Tamošaičio parašyta "Lithuanian Easter Eggs" ("Lietuvių margučiai", 1982) – vertingos knygos, įrašytos į tarptautinį mokslinių leidinių katalogą ir padėjusios skleisti pasaulyje lietuvišką kultūrą.

Dailininkas atgulė amžino poilsio Vilniuje, Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje, šalia savo žmonos Anastazijos Mažeikaitės-Tamošaitienės. Jos palaikai buvo atvežti iš Kanados ir perlaidoti 2002 m.

Nors dailininko išėjimas – didelė netektis Lietuvos kultūrai, tačiau jo nuveikti darbai mus įkvepia puoselėti lietuvių tautinį mentalitetą, primena, kaip svarbu nepasimesti plačiajame pasaulyje, neatsižadėti tautiškumo ir didžiuotis gimus lietuviu. Tebūnie jam lengva Lietuvos žemelė.

Lijana Šatavičiūtė