Baisus kinas

"Amitvilio košmaras"

Šiemet kino ekranus baigia užlieti siaubo filmų bei jų tęsinių ir perdirbinių banga. Neseniai rodyti amerikietiški japonų siaubo filmų perdirbiniai "Pagieža" ir "Skambutis 2". Rugpjūtį ekranuose pasirodys vieno geriausių japonų siaubo filmo – Hideo Nakatos "Tamsių vandenų" perdirbinys, kurį JAV sukūrė garsus brazilų režisierius Walteris Sallesas, liepą bus rodomas originalus siaubo filmas paaugliams "Vaško namai". Visa tai liudija, kad siaubo kinas išgyvena tikrą atgimimą, nors lietuvių žiūrovai, regis, dar netapo prisiekusiais šio žanro gerbėjais.

Šiandien Lietuvoje pradedamas rodyti 1979 m. sukurto filmo perdirbinys "Amitvilio košmaras" ("The Amityville Horror", JAV, 2005), ko gero, taip pat neišplės gerbėjų rato. Pirmasis "Amitvilio siaubas" sulaukė milžiniškos sėkmės, tačiau perdirbinio kūrėjai tvirtina, kad rėmėsi Jay’aus Ansono knyga, kurioje buvo aprašyti 1975 m. įvykiai, tapę filmo pagrindu. Ansonas tvirtino, kad jis aprašė realius įvykius, atsitikusius vienai porai, kuri ir konsultavo abiejų filmų kūrėjus.

Andrew Douglaso "Amitvilio košmaras" prasideda paradokumentiniais kadrais, kuriuose matyti kaip kažkoks vyriškis nužudo šešis savo šeimos narius. Paskui matome jauną moterį – trijų vaikų motiną, kuri atsikrausto į įtartinai pigų namą kartu su vaikais ir draugu Džordžu, kurį sutiko po vyro mirties. Netrukus Džordžas ima neatpažįstamai keistis, mat name jį nuolat persekioja žudyti liepiantys balsai. Džordžas pradeda kėsintis į namiškius, o šie net išsaugo jam gyvybę, tarsi iš anksto žinodami, kad pakaks tik palikti "šėtono namus" ir visi vėl taps geri. Įdomu, kad šio "Amitvilio košmaras" platintojai nesiryžo parodyti išankstinėse peržiūrose kritikams, tačiau žiūrovų nepavyko apgauti – filmas kol kas nepasivijo originalo žiūrovų skaičiaus. Įdomu, kaip bus Lietuvoje, kur net rimtais save laikantys televizijos kanalai laidas skiria raganoms, būrėjoms ir kitokiam parapsichologiniam niekalui. Gal mūsų žiūrovams filmas bus tikrai paklausus?

Šiek tiek istorijos

Siaubo kinas gimė Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Roberto Wiene’s "Daktaro Kaligario kabinetas" ir Friedricho Murnau "Nosferatu", tapę ryškiausiais kino ekspresionizmo kūriniais, sukūrusiais naują stilių, pirmieji pabandė parodyti žmogaus viduje, jo psichikoje tūnančią baimę.

Tačiau iš tikrųjų siaubo kinas suklestėjo JAV Didžiosios depresijos metais. 1931 m. ekranuose pasirodo "Drakula" (vampyrą čia suvaidino Bela Lugosi; filme "Edas Woodas" jį gražiai prisiminė Timas Burtonas), o netrukus ir "Frankenšteinas", kur pabaisą pirmąkart suvaidino Borisas Karloffas. Aukso amžius truko beveik dešimt metų, tačiau prasidėjo karas ir realus košmaras išstūmė fantazijas. Po karo siaubo filmai tampa pamėgtu pigius filmus kuriančių vadinamųjų nepriklausomųjų žanru. Tačiau iš tikrųjų siaubo kinas atgimė 6-ajame dešimtmetyje kartu su britų studija "Hammer". Tik prasidėjus videoepochai JAV vėl ėmė dominuoti šioje srityje. 9-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjo videoformatu platinamos juostos apie tai, kas įvyko penktadienį, tryliktą dieną, o 1991 m. siaubą masiškai žadinęs filmas "Avinėlių tylėjimas" pirmasis pelnė "Oskarą" geriausiam filmui. 10-asis dešimtmetis pasižymi itin schematiškais siaubo filmais, tačiau žanras vis dažniau imamas parodijuoti. Prie to prisidėjo ir Romano Polanskio "Vampyrų puota", ir labai populiarūs "Amerikiečių vilkolakio nuotykiai Londone". Juodasis humoras atėmė iš siaubo filmų ragus ir nagus, o kritikai ėmė kalbėti apie žanro išsigimimą, prie kurio, be abejo, prisidėjo ir postmodernistų žaidimai siaubo konvencija. Šioje srityje itin pasižymėjo Robertas Rodriguezas su savo filmais "Nuo sutemų iki aušros" ir "Fakultetas".

Pastaraisiais metais siaubo žanras pastebimai atgimsta. Tačiau dabar žaidimo taisykles diktuoja nebe amerikiečiai, o japonai.

Siaubas iš Azijos

9-ajame dešimtmetyje siaubo kinas klestėjo ne tik JAV, bet ir Italijoje, kur filmus kūrė Dario Argento ir Lucio Fulci. Būtent tada Vakarai pradėjo atrasti Japonijos, Honkongo ir Kinijos siaubo filmus. Rytuose siaubo filmai visada sudarė kiekybiškai didelę kino produkcijos dalį, tačiau Vakarai nenutuokė apie šių filmų buvimą, nors Japonijoje nuo senų laikų egzistuojanti filmų apie vaiduoklius ir dvasias tradicija įdomiai transformavosi: anksčiau siaubo filmų dvasios buvo siejamos su apleistais kaimais, miškais, dabar jos persikėlė į miestus, o siaubo filmai vis dažniau pasakoja apie didmiesčių gyventojus. Video raida iš esmės pakeitė padėtį. Tokie filmai kaip "Chinese Ghost Story" (1986) ar "Tetsuo" (1988) civilizuotiems Vakarams atvėrė Rytų beprotybės Pandoros skrynią. Tačiau tik po dešimties metų, kai ekranuose pasirodė Hideo Nakatos "Skambutis" ("Ring", 1998), rytietiškas siaubas išpopuliarėjo visame pasaulyje. Neatsitiktinai garsiausi šios krypties filmai – "Pagieža", "Skambutis", "Tamsūs vandenys" – jau sulaukė amerikietiškų perdirbinių, o jų režisieriai debiutuoja Holivude. Vis populiaresni tampa ir Pietų Korėjos siaubo filmai.

Žanro legendos

Siaubo žanro atgimimas prasidėjo 1957 m. "Hammer" kino studijoje sukurtu filmu "Frankenšteino prakeikimas". Jame buvo visa, ko reikėjo žiūrovams: fontanais trykštantis kraujas, nepaprastai didelės moterų krūtinės ir siauri liemenys, Christopherio Lee suvaidintas pabaisa ir Peterio Cushingo baronas Frankenšteinas. Jie tapo legenda ir vėliau kartu vaidino dar 21 siaubo filme.

Kitas svarbus žingsnis naujojo siaubo kino istorijoje buvo Alfredo Hitchcocko "Psichopatas" (1960). Tai buvo savotiškas lūžis rodant ekrane žiaurumą, nors garsiausia filmo scena, kai Janet Leight herojė žūsta prausdamasi po dušu, tiesiogiai nerodo prievartos. Filmo revoliucingumas glūdėjo tame, kaip buvo "pagautas" žiūrovas: perkeldamas jausmus į Anthony Parkinso suvaidintą Normaną Beitsą, Hitchcockas privertė žiūrovus susitapatinti su psichopatu.

Garsiausių siaubo filmo kūrėjai dažniausiai nepalieka kadaise pasirinkto žanro ir tampa beveik kultiniais siaubo žanro gerbėjų objektais. Beveik kiekvieno jų karjera prasidėjo kokiu nors visuotinai pripažintu filmu.

Vienas garsiausių siaubo filmų – 1968 m. pasirodžiusi kultinė "Gyvųjų lavonų naktis". Tai pirmasis šiuolaikinis siaubo filmas. Filmo režisierius George’as A. Romero išdrįso atvirai pareikšti, kad žmonės ir pabaisos iš esmės niekuo nesiskiria. Filmas rodė visuotinį pasaulio irimą, kuriame nelieka nieko pozityvaus, jokios vilties. Filmą dar vadina abejingos visuomenės metafora.

Filmo kūrėjas niekad nepalieka savo gimtojo Pitsburgo. Po debiutinės "Gyvųjų lavonų nakties" jis sukūrė melodramą "There’s Always Vanilla", bet paskui sugrįžo prie pasakojimų apie zombius. Pastaruosius du dešimtmečius jis nesukūrė nieko, bet rudenį žada grįžti paskutine (jau ketvirtąja) sagos apie gyvus numirėlius dalimi, kuri vadinsis "Mirusiųjų žemė" ("Land of the Dead").

Garsiausias 8-ojo dešimtmečio siaubo filmas – 1978 m. sukurtas "Helovynas". Jis laikomas klasikiniu ir sulaukė jau penkių tęsinių. Filmo sėkmė turbūt bus prisidėjusi ir prie to, kad Helovynas švenčiamas visame pasaulyje, net pas mus.

Rafinuoto siaubo madą 10-ajame dešimtmetyje sugrąžino Jonathano Demme filmas "Avinėlių tylėjimas". Režisierius subtiliai balansavo ties policinio trilerio ir siaubo filmo riba. Iš "Avinėlių tylėjimo" atsirado daug populiarių filmų, pavyzdžiui, "Septyni", "Kaulų kolekcionierius".

Europa taip pat bijo

Europoje siaubo filmus dažniausiai kuria ispanai, italai ir prancūzai, nors pastaraisiais metais šio žanro nebijo ir danai. Pripažintas siaubo meistras yra italas Dario Argento. Iš pradžių jis buvo kino kritikas, yra net parašęs scenarijų kartu su Bernardo Bertolucci, bet save atrado siaube. Jo 1970 m. sukurtas filmas "Paukštis krištoliniais sparnais" laikomas vadinamojo giallo (su komiksais susijusių pigių siaubo filmų) manifestu. Iš esmės Argento kuria vieno filmo variacijas – savotišką vizualinę muzikinę siaubo ariją.

Alexas de la Iglesia žinomas tik Ispanijoje, nors nusipelnė tikrai platesnio pripažinimo. 1995 m. jis sukūrė filmą "Žvėries diena", pasakojantį apie vienuolį, kuris, įsitikinęs, kad artėja pasaulio pabaiga, klaidžioja po Madridą ieškodamas šėtono. Šio filmo motyvai mums geriau žinomi iš įvairių holivudiškų filmų, pavyzdžiui, "Šeštosios dienos".

Šiųmetis "Oskaro" laureatas Alejandro Amenįbaras debiutavo stilingu siaubo filmu "Diplominis darbas" ("Tesis"). Šio žanro stilius ryškus ir jo filmuose "Atmerk akis" ir "Kiti". Amenįbaro pėdomis rengiasi žengti ir Jaume Balagueró, 1999 m. išgarsėjęs filmu "Bevardžiai".

Ties riba

Siaubo filmų nesigėdijo kurti ir garsūs režisieriai, kuriuos dabar priskirtume prie arthauzo krypties. 1968 m. Romano Polianskio sukurtas "Rozmari kūdikis" – vienas gryniausių siaubo filmų ne tik šio režisieriaus kūryboje. Režisieriui pavyko papasakoti istoriją, kuri gali būti interpretuojama labai įvairiai, bet jo gebėjimas perteikti pagrindinės herojės psichiką iki šiol stebina režisieriaus virtuoziškumu.

1973 m. Williamas Friedkinas (tada – vienas ryškiausių amerikiečių Naujosios bangos kūrėjų) filme "Egzorcistas" atsisakė tradicinės siaubo filmo poetikos ir nusprendė pritaikyti šiam žanrui realistinį, net natūralistinį stilių. Žiūrovai buvo šokiruoti, kai filmo herojė spjaudėsi ir vėmė žaliais vėmalais.

Stanley’o Kubricko filmą "Švytėjimas" (1979) įkvėpė Steveno Kingo proza. Genialus režisierius mėgo keisti žanrus, kiekvienąkart sukurdamas savotišką jų etaloną. "Švytėjimas" – tai siaubo filmas apie neišvengiamą artėjimą prie beprotybės, bet kartu ir pasakojimas apie vieno alkoholiko šeimos suirimą. "Švytėjimo" stilius, tobula scenografija ir siaubo prisodrinta atmosfera iki šiol yra sunkiai pasiekiami.

Ne vienas žymus šių dienų kūrėjas balansuoja ties siaubo, psichologinio trilerio riba. Siaubo filmų kūrimas buvo gera mokykla "Žiedų valdovo" režisieriui Peteriui Jacksonui. Gimtojoje Naujojoje Zelandijoje jis kūrė kruvinus, bet kartu ir gana juokingus reginius "Bad taste", "Meet the Feebles". Po "Dangaus būtybių" ("Heaven Creatures") sėkmės jis ir buvo pakviestas į Holivudą.

Davidas Cronenbergas taip pat visada domėjosi įvairiausiai siaubais. Tačiau jis nesiekė vien tik šokiruoti žiūrovus šlykštynėmis: jo vizualiniai ekscesai visada yra tikslus tikrovės ir joje vykstančios technologinės revoliucijos komentaras. Dėl jos "Musės" herojus galiausiai tampa organiško guliašo krūva, o "Egzistencijos " personažai patiria neįtikėtinus persikūnijimo nuotykius.

Prisikėlimas?

Vis dėlto kuo paaiškinamas žanro, dar visai neseniai laikyto mirusiu, prisikėlimas? Psichologai teigia, kad baimės poreikis yra amžinas ir universalus. Žmonės žiūri siaubo filmus dėl tokių pačių priežasčių, dėl kurių jie būriuojasi kruvinų įvykių ar nusikaltimų vietose, o vaikystėje skaito žiaurias brolių Grimmų pasakas. Šitaip "susitaikoma" su savo baimėmis. Realiame pasaulyje sunku būtų išgyventi daugumą siaubo filmų siužetų, tačiau siaubo, panašiai kaip ir mokslinės fantastikos, filmai leidžia atsidurti kitame lygmenyje. Paradoksas, tačiau išgalvota, dirbtinai skleidžiama baimė leidžia pasijusti saugiau vis pavojingesniame pasaulyje. Psichologai teigia, kad kine galime išgyventi kraštutinius jausmus saugiai sėdėdami patogioje kėdėje. Dar vienas paradoksas yra tai, kad "komfortiškai" patiriame didžiulį psichologinį diskomfortą, t.y. baimę.

Sociologai nurodo kitą aspektą: siaubo filmai visada minta kolektyvine pasąmone ir vizualizuoja pasąmonines visuomenės baimes. Pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio JAV siaubo filmai yra tarsi atsakas į Vietnamo karo traumą. Siaubo filmai paprasčiausiai mums reikalingi, todėl jiems negresia išnykimas.

Parengė Kora Ročkienė