Naujas senas kinas

"Prarastas likimas"

55-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio prizai jau išdalyti. Ritualas, kai spaudos konferencijoje rezultatai pirmiausia paskelbiami žurnalistams, o šie plojimais, švilpimu ar ištisiniu "būū…" įvertina žiuri sprendimą, buvo išsaugotas ir šiemet. Plojimų šiemet buvo daugiau nei nepasitenkinimo. Aiškaus ir visuotinio nepritarimo sulaukė tik "Sidabrinis lokys" už geriausią režisūrą Marcui Rothemundui, sukūrusiam filmą "Sophie Scholl. Paskutinės dienos" ("Sophie Scholl – Die Letzten Tage"), tačiau prizas už geriausią moters vaidmenį pagrindinę filmo heroję suvaidinusiai Juliai Jentsch buvo sutiktas entuziastingai, kaip, beje, ir netrukus prieš žurnalistus pasirodžiusi sutrikusi ir laiminga jaunutė aktorė (jai prizas kažkodėl buvo įteiktas spaudos konferencijoje – festivalio direktorius Dieteris Kosslickas jį ištraukė iš savo plataus raudono šaliko).

Pastaraisiais metais Berlinalės prizus buvo lengva nuspėti: žinai, kad būtinai bus apdovanotas vokiečių filmas, pagerbti amerikiečių nepriklausomieji ir kinai. Visa kita – skonio ar atsitiktinumo reikalas. Galų gale vis dėlto ne prizai lemia filmo likimą, jie gal tik sukuria jam palankesnes starto galimybes. Manau, kad didžiojo šių metų Berlinalės nelaimėtojo Aleksandro Sokurovo filmas "Saulė" ("Solnce") sulauks neką menkesnio dėmesio už laureatus. Daug skaudžiau pagalvojus, kad lietuvių žiūrovams greičiausiai teks tenkintis tais filmais, kurie pasirodys suprantami mūsų platintojams ir hipotetiškiems multipleksų lankytojams.

Kryžkelėje

Berlinalės filmai atspindi šiuolaikinio kino situaciją, o ji palyginti sudėtinga. Šių dienų kinas atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Nesunku įžvelgti ir krizės požymių. Akivaizdu, kad postmodernizmas išsisėmė ir intertekstualiniai žaidimai pamažu pradeda erzinti. Tai įrodo ir naujausio Weso Andersono ("Tenenbaumų šeima") filmo "Povandeninis gyvenimas su Styvu Zisu" ("The Life Aquatic with Steve Zissou") nesekmė. Jaunas režisierius pažeria daug atpažįstamų motyvų – nuo Yves’o Coustau odisėjos iki klasikinio "Mobio Diko", bet sąmoningai naivus, beveik "mikimauziškas" visų tų gerai žinomų istorijų pateikimas gali prajuokinti nebent nesubrendėlius. Trims per filmą šalia sėdėjusiems jauniems vokietukams ekstatišką juoką sukėlė scena, kai pavargęs povandeninių filmų autorius, tarptautinė įžymybė Zisu (Billas Murrey’us vis dėlto varijuoja "Pasiklydusių vertime" personažą) sprigtu nuo savęs nušveičia animuotą ryškiaspalvį driežą. Wesas Andersonas vaikiškai piktai atsisveikina su savuoju tėtušių kinu ir visomis jo legendomis: filmo herojus yra melagis, egoistas, pozuotojas, impotentas, kuriam svarbiausia – jo paties legenda. Tai, kad jis galiausiai pamato visą gyvenimą medžiotą vadinąmąjį leopardinį ryklį, yra tik atsitiktinumas. Andersono diagnozė savaip tiksli ir negailestinga, tačiau susidaro įspūdis, kad jis lygiai taip pat neturi ką pasakyti kaip ir jo išjuokiami senieji stabai.

Postmodernizmo krizė tęsiasi jau kelerius metus, tad Berlinalės filmai išryškino ir kai kurias naujas tendencijas. Tiesa, jas gana sąlygiškai galima pavadinti naujomis, nes kinas akivaizdžiai atsigręžia į savo praeitį, bet ne tam, kad žaistų su kino istorija, o tam, kad nebyliojo ar modernistinio kino patirtį suderintų su naujomis kino galimybėmis ir iš esmės pasikeitusiu žiūrovu, t.y. tokiu, kuris užaugo supamas vaizdų, o ne žodžio kultūros.

Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių yra "Sophie Scholl. Paskutinės dienos". Filme pasakojama autentiška istorija, paremta pagrindinės herojės tardymų protokolais, jos laiškais, liudininkų prisiminimais. 1943 m. vasario 18 d. Miuncheno studentų pasipriešinimo grupės "Baltoji rožė" ("Weisse Rose") nariai Sophie Scholl ir jos brolis Hansas Miuncheno universitete buvo suimti gestapo, nes koridoriuose išdėliojo savo sukurtus ir padaugintus atsišaukimus. Tai buvo šeštasis grupės atsišaukimas. Kitą dieną buvo suimtas dar vienas grupės narys – Probstas. Teismas įvyko vasario 22 d., o po poros valandų visi trys teisiamieji buvo giljotinuoti. Filmas pasakoja apie tai, kas vyko Sophie Scholl gyvenime nuo vasario 17 d. vakaro iki paskutinės akimirkos. Didžioji filmo dalis – tai herojės tardymai, jos pokalbiai kameroje su moterimi, kuri turi prižiūrėti merginą, kad ši sau ko nors nepasidarytų, ir jos kalba teisme. Tad filmą sudaro asketiškai nufilmuoti monologai ir dialogai (stambų tardytojo planą keičia stambus herojės planas, ir taip beveik visą filmą). Iš pradžių tai šiek tiek erzina, kol nesupranti, kad režisieriui Marcui Rothemundui Sophie Scholl yra vokiečių Žana s’Ark, o savo filmą jis lygiuoja į klasikinį Carlo Theodoro Dreyerio filmą "Žanos a’Ark kančios". Jis visas paremtas stambiais aktorės René Falconetti planais. Julios Jentsch veidas kartais nušvinta tokia pat tikėjimo dvasia kaip ir Dreyerio filmo herojės, tačiau vis dėlto režisierius dažnai nesuvaldo medžiagos, kai kurios filmos scenos pernelyg "užkalbėtos", sunkiai sekasi suvaldyti filmo ritmą. Teismo scena, kai Rothemundas leidžia teisėją vaidinančiam aktoriui pulti isterikon, visiškai neatitinka jaunos aktorės užduoto tono. Jos tvirtybę ir skaidrų tikėjimą gėriu režisierius užgožia prasto skonio spektakliu.

"Povandeninis gyvenimas su Styvu Zisu"

Kita vertus, filmas išsiskiria būtent tuo, ko pastaraisiais metais stigo vokiečių kinui (bent jau tam, kuris buvo rodomas Berlinalės konkurse). Jame pajunti dvasingumo ir idealų ilgesį. Sophie Scholl tikėjimas Dievu, meile, vokiečių kultūros ir filosofijos tradicija (ji studijavo biologiją ir filosofiją) nėra poza ar tušti žodžiai. Beje, tai liudija ir lemtingą dieną platinto "Baltosios rožės" atsišaukimo žodžiai: "Laisvė ir garbė! Dešimt ilgų metų Hitleris ir jo draugai iki pasišlykštėjimo kartojo, niekino ir kraipė tuos du nuostabius vokiškus žodžius, kaip sugeba daryti tik diletantai, žarstantys aukščiausias tautos vertybes kiaulėms. Ką jiems reiškia laisvė ir garbė, jie jau pakankamai įrodė, dešimt metų naikindami bet kokią dvasinę ir materialinę laisvę, bet kokias vokiečių tautos vertybes." Šiame filme bene pirmąkart naujajame vokiečių kine surengta tokia įspūdinga akistata su vertybėmis ir jauna intelektuale, tikinčia tiesa. Herojė įrodo, kad dėl tų idealų verta mirti, nors iš pradžių, per pirmuosius tardymus, ji bando išsisukinėti, ramiai ir nepaprastai racionaliai meluoja tardytojui, iš dalies norėdama apsaugoti savo brolį ir jo draugus. Nušvitimas ateina vėliau, kai mergina suvokia, kad jos neišvengiamai laukia mirtis.

Nespalvoti niuansai

Paskutinę dieną prieš festivalio atidarymą konkurse atsidūręs garsaus operatoriaus Lajoso Koltai režisūrinis debiutas "Prarastas likimas" ("Fateless") sukėlė kontroversijų. Kai kuriems kolegoms filmas pasirodė pernelyg saldus (pradžioje už kadro nuolat skamba romantiška Ennio Moricone’s muzika), kad prabiltų apie Holokaustą. Iš esmės filmas tarsi skyla į du: pirmasis pasakoja apie tai, kaip keturiolikmetis Budapešto žydas iš pasiturinčios šeimos atsiduria Aušvice, kitas – siaubingą jo klajonių po tris koncentracijos stovyklas, mirties (sunkiai sirgdamas buvo išmestas į lavonų krūvą) ir prisikėlimo istoriją. Pirmoji filmo dalis žavi meistrišku operatoriaus darbu, puikiu montažu, plastika. Antroje apie tai pamiršti, nes įvairių atspalvių pilki kadrai, iš kurių išnyko bet kokia gyvybė ir liko tik kenčiantys, alkstantys, mirštantys kūnai, tarsi priverčia pamatyti pasaulį kenčiančio paauglio akimis. Filmas sukurtas pagal Nobelio premijos laureato Imre’s Kerteszo autobiografinį romaną (teko girdėti, kad tai geriausias romanas apie Holokaustą), tad kartais kūrėjams vis dėlto yra lengviau užkadriniu tekstu pasakyti, ką jaučia herojus. Tačiau labiausiai sukrečia ne stovyklos kančių scenos, o herojaus sugrįžimas į Budapeštą. Tramvajuje iš paliegusio vaiko, dėvinčio dryžuotą kalinio švarkelį, sotus kontrolierius pradeda reikalauti bilieto, konclageryje herojui išgyventi padėjęs vaikinas nenori su juo susitikti, tėvų bute gyvena nepažįstami žmonės… Seni kaimynai, kuriems pavyko išvengti daugelio vengrų žydų lemties, kalba apie tai, kokį pragarą teko išgyventi berniukui, o šis suvokia, kad jie negali įsivaizduoti net dalies to, ką jam teko išgyventi. Šis anksti subrendęs vaikas suvokia, kad su tuo svetimu nesupratimu ir savo žinojimu jam teks vienam gyventi visą likusį gyvenimą, bet jis jaučiasi laimingas. Laimė, kuri pajuntama pačiame nevilties dugne, yra vienas vertingiausių filmo išgyvenimų.

"Sophie Scholl. Paskutinės dienos"

Bandant apibūdinti filmo stilių, atmintyje iškyla klasikiniai filmai apie koncentracijos stovyklas, pvz., Wandos Jakubowskos "Paskutinis vagonas" ar Andrzejaus Munko "Keleivė". Taip pat negailestingai rodomas žmogus vienatvės, nevilties ir skausmo akivaizdoje, jo desperatiškas noras išgyventi bet kuria kaina, nespalvotuose kadruose apnuoginti kūnai ir sielos. Supranti, kad spalvotas filmas apie Holokaustą yra tiesiog neįmanomas, jis iškart dvelktų kiču ir melu. Seniau tai buvo akivaizdu, dabar vėl prie to grįžtama.

Subtiliausių psichologijos niuansų prisodrintą senąjį kiną prisiminiau ir žiūrėdama Aleksandro Sokurovo "Saulę". Nufilmuotas (paties Sokurovo!) per kažkokį filtrą, verčiantį prisiminti Ingmaro Bergmano ir Sveno Nykvisto filmų "vilko valandas", jis tiesiog fiziškai panardina į keistą būseną, kurią išgyvena pagrindinis filmo herojus – Japonijos imperatorius Hirohito. Tą dieną, kuri rodoma filme, jis priims sprendimą kapituliuoti, susitiks su amerikiečių generolu McArthuru, o filmo pabaigoje taps paprastu žmogumi. Jis taip ir sako savo žmonai: "Nusprendžiau nebebūti dievas".

Hirohito – pats žmogiškiausias Sokurovo kuriamos tetralogijos personažas (per spaudos konferenciją režisierius pasakė, kad kurs ir ketvirtą filmą, jos herojus, kaip supratau, bus Stalinas). Begalinės valdžios siekio užvaldyti "Molocho" Hitleris ir "Jaučio" Leninas atrodė nelyginant pūvantys, savo šeimininkams nebepaklūstantys kūnai. Sokurovas ir puikus japonų aktorius Issey Ogata kuria personažą iš niuansų, detalių, nutylėjimų, mikroreakcijų. Kartais Hirohito žmogiškos silpnybės atrodo net komiškos – jis juokingai krutina lūpas, rašo eiles, mikroskopu tyrinėja vėžiagyvius, renka kino aktorių nuotraukas, ant jo rašomojo stalo puikuojasi Darwino ir Napoleono biusteliai, bendraudamas su amerikiečių generolu jis vaikiškai smalsiai užsirūko cigarą. Jis toks pat egzotiškas, kaip ir japoniška gervė, vaikštinėjanti rūmų sode, kurią įžūliai fotografuoja amerikiečių kareiviai. Tačiau jo pasirinkimas reikalauja milžiniškos valios: Hirohito ne tik nebenori būti dievas, jis atsisako valdžios ir pasirenka gyvenimą. Paskutiniuose filmo kadruose kartu su mylima ir mylinčia moterim jis žengia pro duris, už kurių jo laukia paprasto žmogaus gyvenimas. Sokurovas neabejoja, kad tai ir yra tikrasis pasirinkimas.

B.d.