Komunikacijos (ne)buvimas

Gedimino Akstino instaliacija "Mokytojas"

Gediminas Akstinas yra mums puikiai žinomas menininkas, stebinęs ironiškomis dainuojančiomis ar pagaliukų prismaigstytomis lentynėlėmis bei konceptualiomis intervencijomis į viešąsias erdves. Šiuo metu Akstinas ŠMC pristato naują savo instaliaciją "Mokytojas".

Akstino instaliacijos sąranga daugianarė ir daugiasluoksnė, asketiškomis detalėmis fragmentiškai išsklaidyta po visą "baltojo kubo" teritoriją. Estetiški, minimalistiški niūrių spalvų struktūrų labirintai prasideda prie įėjimo įmontuotu objektu, kurio reikšmių ir funkcijų atkoduoti iš pirmo žvilgsnio nepavyksta. Juoda medžiaga aptraukta scena simbolizuoja upę su viename krašte prakirstu praėjimu, primenančiu tilto turėklus. Akstinas čia pernelyg simboliškas ir taupiu spalvos panaudojimu, ir formų įvaizdžiais, signifikuojančiais pakankamai vienareikšmes prasmes. Bet tas simboliškas pateikimas pribloškia erzinančio intymumo tyla, egzistencinio nerimo fobijomis, lyg tolesniais instaliacijos efekto simptomais. Tyrinėdamas salės erdvėje išbarstytą instaliaciją, visų pirma pastebi makabrišką, efemerišką statybinio vagonėlio formos namuką iš surūdijusio metalo, iš kurio sklinda sintetinis plastmasinių "Made in China" aparatėlių skleidžiamas garsas, primenantis "Happy birthday" ar "Merry Christmas" melodijas. Akstinas leidžia žiūrovui būti aktyviam, gal net šiek tiek vujeristiškam, ir pasižvalgyti po namo vidų. Regis, fetišistiškai ir itin nejaukiai įrengtas kambariukas, labiau primenantis fizinio lavinimo mokytojo kabinetą, kur šalia krepšinio komandos plakatų neretai gali išvysti raumeningų moterų atvaizdus, instaliacijoje atstoja Mokytojų kambarį. Akstinas išviešina intymias teritorijas. Vagonėlio sienas iškabinėdamas perversiškų, tragiškų, fantasmagoriškų įvykių dokumentacijomis iš laikraščių, kurių realumu turi įtikėti, autorius, rodos, dekadentiškai ironizuoja ar parodijuoja skrupulingųjų mokytojų įvaizdžius. Šalia pranešimo apie Henri Cartier-Bressoną prilipdytas laikraštinis Hitlerio portretas, skelbimai apie parduodamus BMW, ranka rašyta skiautė apie kubizmą, plastilinu išmarginti laikraščio reportažai, buvusių skaidrių rėmuose šviečiantys statistiniai duomenys. Tokia šiurpą keliančia mozaika Akstinas sugeba sukelti laikiną įtampą. Kitoje vagonėlio patalpoje vaizdas kitoks, šiek tiek švelnesnis, tačiau irgi apgaubtas fetišistine aura. Čia sienos dekoruotos piešiniais – spėju, kad mokinių. Autorius čia apgaudinėja siūlydamas patirti paradoksalias situacijas, provokuoja apmąstyti galimus atsakymus į jo iškeltus klausimus, žaidžia dadaistiniais triukais panaudodamas spaudos iškarpų koliažus.

Gedimino Akstino instaliacija "Mokytojas"

Akstino pozicija nėra vienareikšmiška. "Mokytojų kambario" išorė implikuoja dujų kameros kontūrus ir atributus. Viename kampe primontuotas vamzdelis, paprastai naudojamas dujų balionui ir dujinei viryklei sujungti, veda į kameros vidų. Ši detalė kelia siaubą, genocido, susidorojimo metaforas.

Instaliacijoje akivaizdus autobiografinės refleksijos pulsas. Akstinas studijavo dailės pedagogiką ir šiuo metu mokytojauja Čiurlinio menų mokykloje. Jis nekritikuoja mokytojo, socialinių struktūrų suformuoto ydingo produkto. Akstinas lyg ir režisuoja įtampą, kvestionuoja stereotipus, bet greičiau autorefleksyviai analizuoja komunikacijos fenomeną. Anotacijoje pabrėžiama: "Akstinui rūpi kūrybinės patirties perdavimo etika". Edukacija analizuojama kaip metafizinis vyksmas, o galbūt tik optine apgaule grindžiamas bendravimas, tą liudija vertinimo skalė. Didelio formato skaičių eilė nuo 1 iki 10, trafaretiškai įspausta ant baltos salės sienos, iliustruoja fundamentalų mokyklos atributą. Tačiau Akstinas sistemą deformuoja, paversdamas ją atsitiktinumo, optinės iliuzijos, žaidimo strategija. (Kiek atokiau, prieš skaičiais išmargintą sieną, Akstinas įtempia lyną, palei kurį žingsniuojant galima matyti poslinkius vertinimo skalėje).

Akstiną domina mokytojo vaidmens įtaka individui, jo meninio identiteto formavimui. Tad koks turi būti mokytojas, kokia komunikacija turi įvykti, kad mokykla nebūtų kaip kalėjimas – disciplinuojanti ir baudžianti struktūra. Ar mokytojas turi būti subtiliai jautrus skatinti egzistencinius mokinių išgyvenimus, vengti apribojimų ir konvencijų? Ar galima ieškoti mokytojo kaip dvasinio vadovo, etinio autoriteto? Akstinas šiek tiek mitologizuoja mokytojo funkcijas. Tačiau autoriui pavyksta įtraukti žiūrovą į egzistencinį disputą, kuriame, rodos, neįmanoma atrasti vieningo atsakymo.

Klaidina tik tam tikra tuštuma, ertmės motyvai, persmelkiantys Akstino instaliaciją. Tuštuma vietoj tilto pagrindo, tuštuma vietoj paveikslų – tik jų kontūrai, tuštuma vietoj atsiliepimų, tušti lentynėlėje sudėliotų akių vyzdžiai tarsi deklaruoja fundamentalų komunikacijos nebuvimą.