Antrasis Heifetzo konkursas gimtajame Vilniuje

Konkurso laureatės Anna-Liisa Bezrodnaja, Lisa Jacobs, Ciu-jan Ying M. Raškovskio nuotraukos

"Groti scenoje, kurioje kabo didžiojo Jaschos Heifetzo portretas – nepaprastai atsakinga", – sakė Gidonas Kremeris, uždarydamas Antrąjį tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą.

Antrąkart surengtas konkursas į Vilnių sukvietė 23 jaunus atlikėjus iš 13 šalių. Greta Lietuvos ir jos kaimynių Latvijos, Estijos ir Lenkijos dalyvavo smuikininkai iš Ukrainos, Rusijos, Vengrijos, Rumunijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Japonijos ir Taivano. Konkursantų amžius – nuo 19 iki 26 metų. Pirmasis turas vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vasario 16–18 d., finalas – vasario 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje.

Smuikininkų grojimą vertino autoritetinga tarptautinė žiuri, sudaryta iš žinomų smuiko menininkų ir pedagogų. Žiuri pirmininkas – Gidonas Kremeris, nariai – Tatjana Grindenko (Rusija), Jurgis Dvarionas (Lietuva), Aleksandras Fischeris (Švedija), Dana Mazurkevich (JAV), Petras Radzevičius (Lietuva) ir Igoris Voloschinas (Prancūzija), žiuri sekretorius – Rimtautas Čekuolis.

Pirmosios premijos žiuri nepaskyrė. Antrąją premiją laimėjo Lisa Jacobs (Olandija), tris trečiąsias – Diana Galvydytė, Ciu-jan Ying (Taivanas), Anna-Liisa Bezrodnaja (Estija); Agnė Doveikaitė pelnė diplomą.

Buvo įsteigti keli specialūs prizai. Prizą už geriausią Vilniaus kompozitoriaus kūrinio atlikimą laimėjo Tadasuke Iijima (Japonija), už geriausią J. Heifetzo transkripcijos atlikimą – Justina Zajančauskaitė, už geriausią virtuozinio kūrinio atlikimą – Čingizas Osmanovas (Rusija). Publikos prizas atiteko L. Jacobs, geriausio Lietuvos konkursanto prizas – D. Galvydytei, paguodos prizas – Dainiui Peseckui.

Koncertmeisterės Indrė Baikštytė, Aušra Banaitytė ir Eglė Vosyliūtė buvo apdovanotos diplomais.

Pasibaigus pirmajam turui visi į finalą nepatekę dalyviai gavo paguodos prizus – po vieną firmos "d’Addario" stygų komplektą.

Idėja surengti J. Heifetzo konkursą jo gimtajame mieste prieš ketverius metus kilo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių katedrai ir jos vedėjui prof. P. Radzevičiui. Vilniuje tąkart iškilmingai buvo švenčiamas J. Heifetzo šimtmetis ir tarptautinis konkursas buvo vienas iš jo renginių.

Dabar, kai įvyko jau antrasis konkursas, galime ramiau žvelgti į ateitį ir teigti, jog konkursas gyvuos. Žiuri pirmininkas apie būsimą trečiąjį konkursą, įvyksiantį 2009 m., paskelbė viešai ir sakė būsiąs laimingas vėl dalyvaudamas jame. Išgirdę šį pažadą ypač nudžiugo organizatoriai, puikiai suvokiantys, kokį svorį konkursui suteikia žiuri pirmininko Gidono Kremerio vardas.

Konkurso žiuri ir laureatės

Beje, tikrai ne visi žino, jog žiuri Vilniuje dirba už simbolišką atlygį. Šią situaciją iki kito konkurso būtina pakeisti, iš anksto pasirūpinti lėšomis premijų fondui, kuris šįsyk irgi buvo labai menkas (turiu omeny nebūtinai mūsų valstybės biudžetą, bet tarptautinius projektus ir fondus).

Klausytojų parodytas didelis susidomėjimas leidžia teigti, jog smuiko menas turi labai daug gerbėjų. Finalo Filharmonijoje klausėsi pilna salė, pirmojo turo programos klausytojų Muzikos akademijoje taip pat nestigo. Jaunimas labai karštai reagavo į savo kolegų grojimą.

Iš 23 dalyvių mūsų šaliai atstovavo šeši smuikininkai. Tai Agnė Doveikaitė, Diana Galvydytė, Julija Okruško, Ieva Paukštytė, Dainius Peseckas ir Justina Zajančauskaitė. Visi šie atlikėjai pirmame ture pasirodė sėkmingai ir pademonstravo išties gerą pasirengimą. Tai, be abejo, ir jų pedagogių – docenčių Undinės Jagėlaitės, Ingridos Armonaitės-Galinienės ir profesoriaus Jurgio Dvariono nuopelnas.

Palyginti su pirmuoju konkursu, Lietuvos smuikininkų lygis ūgtelėjo: tokių, kuriems akivaizdžiai trūktų techninių įgūdžių, negirdėjome (kai kam, pvz., J. Zajančauskaitei, nuoširdžiai linkėčiau tauriau elgtis su gamtos dovanotu muzikalumu ir iš savęs reikalauti daugiau).

Tačiau greta technikos konkurse vertinama asmenybės įtaiga, ryškus mąstymas, gebėjimas komunikuoti muzikos kalba. Visas šias savybes turinčio ryškaus lyderio šiame konkurse, deja, nebuvo. Kaip tik dėl to žiuri neskyrė pirmosios premijos. "Pirmosios premijos skirti buvo neįmanoma, nes lygis nebuvo toks, kuris tai leistų", – sakė pirmąsyk žiuri darbe dalyvavusi Tatjana Grindenko. Apibendrindama savo įspūdžius ji kalbėjo: "Man regis, šilumos ir meilės dvasia, kuri gyvavo Heifetzo laikais, deja, traukiasi. Penki finalistai, kuriuos atrinkome, gal bent šiek tiek priartėjo prie tos dvasios. Tai liūdnoji konkurso pusė. O malonioji – kad smuiko menas vis dėlto vystosi, o lietuviai atlieka milžinišką darbą, organizuodami šį konkursą bei suteikdami šiam vystymuisi šansą. J. Heifetzo epocha buvo laikas, kai žmonės leido sau mylėti ir šią meilę nuoširdžiai rodyti. Tos epochos nebėra; mes esame kito laiko, kitos situacijos įkaitai. Tačiau norisi iš visų jėgų su tuo kovoti, sakyčiau, kovoti su progresu. Laikau, kad konkursas – teisingas būdas kovoti su progresu."

Gidonas Kremeris sveikina Ciu-jan Ying

Pirmame ture konkursantai grojo J.S. Bachą, N. Paganini kapričą, didesnės apimties virtuozinį kūrinį, privalomą specialiai konkursui sukurtą V. Barkausko pjesę "Siluetas" smuikui solo ir vieną iš gausybės J. Heifetzo transkripcijų. V. Barkauskas sakė kantriai išklausęs 23 savo kūrinio interpretacijas, 23 siluetus, kiekvieną šiek tiek kitokį, tačiau beveik visus priimtinus ir įdomius. "Juk autoriui nėra nieko malonesnio už tai, kad jo kūrinys išeina į pasaulį. Šis konkursas suteikė būtent tokią galimybę."

Klausantis atlikėjų, galvoje sukosi mintys apie legendinį J. Heifetzą ir jo grojimo stilių. Atrodo, jog konkurse dalyvavusiam jaunimui šis vardas yra jau tapęs istorija, kuri nebeaktualizuojama. Turiu galvoje ne jo grojimo kopijavimą, bet ypatingą muzikavimo aurą, tiesioginį kontaktą su klausytoju, atvirumą, šilumą, netgi eleganciją. Dabartinis jaunimas, veikiamas gyvenimo tempo ir veržlumo, groja grubiau ir agresyviau. Tai jutome klausydami konkursantų. Kita vertus, buvo nemažai vienodo indiferentiško muzikavimo, kuris rodė individualybės stygių. Beje, dauguma konkurso dalyvių buvo merginos, sėkmingiau už jaunuolius atskleidusios savo gebėjimus ir pasižymėjusios didesne ištverme.

Taigi, iš 23 dalyvių į finalą pateko dvi lietuvaitės – D. Galvydytė ir A. Doveikaitė bei estė A.-L. Bezrodnaja, olandė L. Jacobs ir taivanietė C. Ying.

Sekmadienį šios smuikininkės grojo Filharmonijoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Juozo Domarko. Išklausėme keturias F. Mendelssohno-Bartholdy Koncerto e-moll interpretacijas ir vieną – S. Prokofjevo Koncerto Nr. 2 g-moll. Prokofjevą grojo D. Galvydytė; labai susikaupusi, susitelkusi, preciziškai. Sudėtingą veikalą jaunoji atlikėja įveikė tiesiog pagirtinai; jei taip būtų grojęs ir orkestras, įspūdis salėje būtų buvęs dar ryškesnis... Beje, savo simpatijas šiai smuikininkei po konkurso išsakiau T. Grindenko. Ji pritarė, jog D. Galvydytė pasirodė rimtai ir sėkmingai.

Diana Galvydytė

Mendelssohną grojusios kitos keturios finalistės – A. Doveikaitė, Ciu-jan Ying, Lisa Jacobs ir Anna-Liisa Bezrodnaja – siekė atskleisti kūrinio melodingumą, jo lyrinę virtuozinę prigimtį. Nuoširdžiai muzikavo A. Doveikaitė, bet jai dar stinga laisvumo. Tikslumu ir elegancija pasižymėjo Ciu-jan Ying atlikimas, tačiau lyg ir be kibirkštėlės, kurios lauki. L. Jacobs grojo labai raiškiai, itin sėkmingai jai sekėsi interpretuoti II dalį ir finalą.

Žiuri pirmininkas G. Kremeris pabrėžė, jog didžiojo J. Heifetzo vardu pavadintas konkursas nėra koks nors konkursas. "Heifetzas – smuikininko etalonas, jo grojime susijungia instrumentinis tobulumas ir asmenybė. Premijas žiuri skirstė vienbalsiai, nesutarimų nebuvo. Tai, kad trims atlikėjoms paskirta trečioji premija, nereiškia, kad jas galima sustatyti ant vieno laiptelio. Jos visos skirtingos ir trūkumai jų skirtingi. Lisa Jacobs, taip pat turinti trūkumų, vis dėlto teigiamai skyrėsi nuo kitų. Tačiau pirmos premijos jai neskyrėme, nes greta artistizmo ir žavesio stigo tam tikrų savybių, kurios leistų tapti J. Heifetzo konkurso nugalėtoja."

F. Mendelssohno-Bartholdy Koncertas įtrauktas į pasirinktinų konkurso koncertų programą. Ne tik šis smuiko koncertas, bet ir visa kompozitoriaus muzika pastaruoju metu susilaukia žymiausių pasaulio atlikėjų susidomėjimo. G. Kremerio klausiau, kaip jis įsivaizduoja tobulą Mendelssohno Koncerto interpretaciją. "Labai sunkus klausimas. Šio kompozitoriaus kūrybai jau kelerius metus skiriu ypatingą dėmesį. Jam skirsiu ir šių metų Lokenhauzo festivalį. Manau, kad Mendelssohną reikia groti didžiąja dalimi nuoširdžiai, atverti dvasią, naivumą... Tai nėra mūsų instrumentinių sugebėjimų rodiklis. Jo muzika spinduliuoja šviesą, kurios nėra daugelio kitų kompozitorių kūryboje ir kaip tik tos šviesos man šiandien trūko."

Konkursas baigėsi, tačiau gyvenimas tęsiasi. Manau, jog konkurso dalyviai toliau tobulins savo grojimą, taisys trūkumus, apie kuriuos geriausiai žino, turbūt, jie patys. Konkurso metu kilę ginčai ir išgirstos nuomonės – geras stimulas tolesniam darbui. Gidonas Kremeris taip pat patikino, jog jis iš tiesų džiaugiasi, kad konkursas įvyko, kad buvo galimybė pasiginčyti, pasikeisti nuomonėmis ir ieškoti to, ką suteikia muzika.