Dailė

Vaizduotės konstruojami piešiniai

Nauja paroda "IBID. Projektų" galerijoje

Aušra Trakšelytė

iliustracija
Mindaugas Lukošaitis. Be pavadinimo. 2004 m.

"IBID. Projektų" galerijoje atidaryta nauja M. Lukošaičio paroda "Piešiniai". Mindaugas Lukošaitis – jaunas menininkas (gimė 1980 m.), šiuo metu studijuojantis skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Bene pirmą kartą su gausia piešinių ekspozicija "Rezistencija" autorių išvydome Šiuolaikinio meno centro parodoje "2show". 2004 m. Brazilijoje vykusioje 26-oje tarptautinėje San Paulo bienalėje Mindaugas kartu su broliu Gintautu Lukošaičiu atstovavo Lietuvai.

Paroda įdomi pasirinktu netradiciniu išraiškos būdu – piešiniu. Kita vertus, tai ir pati seniausia išraiškos forma, menanti pirmykštes kultūras. Šiuolaikiniame mene piešinys niekada nebuvo laikomas atskira, savarankiška dailės šaka, o ką jau kalbėti apie šiandienos technikos svarbą ne tik gyvenime, bet ir mene. Piešinys dažniausiai tėra menininko eskizas. Piešinio paskirtis – "užkabinti" pirminę menininko idėją. Kita vertus, toks piešinio nuvertinimas suteikia laisvumo, nereikia pretenduoti į šedevrą. Anot paties menininko, diskutuoti apie šiandieninį gyvenimą lengviau piešiniu, nei statant monumentus. Ar galime teigti, kad tai – eskizų paroda?

Parodos ekspozicija sudaryta iš keleto dešimčių nedidelio formato piešinių serijų. Piešiniuose kartojamos temos, motyvai bei veikėjai, tačiau serijiniai piešiniai eksponuojami nesistemingai. Menininko darbų struktūra, kaip ir pati ekspozicija, chaotiška, darbai kontrastingi. Siužetas piešinyje dažnai užpildo ne visą darbo erdvę, objektai ir veikėjai formuojami nuosekliau, o likusi darbo dalis paliekama neliesta arba papildoma daiktais, eskiziniais portretais, pieštuko štrichais. Neretai M. Lukošaitis į piešinį įterpia minimalius užrašus – "mergaitė ir kiškutis", "neperšaunamas" ar pan.

Menininko piešiniai ironiški, kupini fantazijos. Autorius piešia tai, ką kuria jo vaizduotė – aplinkinio pasaulio vaizdus ir vizijas. "Nuo vaikystės mane piešinys žavėjo kaip sapnas, kaip žmogaus mąstymo gelmė. Piešdamas aš nebėgu nuo realybės ir nekompensuoju trūkumų savy, bet kuriu ir aptinku pasaulį, save, save pasaulyje", – teigia autorius. Akcentuojamos mirties, senatvės, seksualumo temos (figūrinės kompozicijos) bei fantastiniai gyvių, automobilių, bombarduojančių lėktuvų fragmentai. Darbuose išryškėja laikinumo, mirties ir gyvenimo priešprieša, išreiškiama personažais (jaunos ir senos moters sugretinimai, sėdinčio ant žirgo ir kritusio karžygio vaizdai) ar įvykiais (naujų ir sudaužytų automobilių scenos).

Nuoširdžia vaizdavimo maniera ir siužeto interpretavimu Lukošaičio piešiniuose atsispindi savitas požiūris į Lietuvos istoriją, tautos identitetą. Tokio pobūdžio darbuose dažnai akcentuojama mirtis (karžygio), liga, senatvė (niūrus "ligos patalas", besiartinanti giltinė), vienatvė, stereotipiniai moters įvaizdžiai (sena šalia jaunos, spinduliuojančios gyvybingumu merginos) bei lietuviško peizažo, architektūros prototipai.

Antra vertus, piešiniuose atpažįstame filmų, literatūros kūrinių ir pasakų herojus – mergaitė su kiškučiu primena Alisą, karys su nukirsta, "pamesta" galva tarsi iliustruoja "Raitelį be galvos". Yra ir fantastinių drakonų, pabaisų. Kiti siužetai atkeliauja iš animacinių filmų, komiksų apie kosmoso karus. Animacija bei publikuotos piešinių istorijos glaudžiai susijusios su piešinio specifika, todėl asociacijos nėra atsitiktinės.

Bene patys įdomiausi parodos darbai reflektuoja dailės istorijos kontekstą. Pastebimi Klimto varijuoti moters gyvenimo etapai (jaunystė, motinystė, senatvė), Muncho plėtota ligos, artėjančios mirties tema, Renesanso autorių anatominės studijos ar Toulouse-Lautreco šaržai. Visa tai autorius atskleidžia per savitą prizmę.